Alytiškė muzikantė Onutė Tenenienė: „Penkias dienas grojau darželinukams, o savaitgaliais – jų tėvams ir seneliams“

Alytiškė muzikantė Onutė Tenenienė senjorystės metais liko viena — prieš du su puse metų Anapilin iškeliavo mylimas vyras Vytas, o abu vaikai su šeimomis jau seniai įsikūrę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau tai tik teoriškai. Praktiškai Onutė širdyje nė dienos nebuvo viena: ją visada lydi muzika, akordeonai ir geri žmonės. O jų, pasak jos, netrūko visą gyvenimą ir, tikisi, dar ilgai netrūks.

Akordeonai — gyvenimo bendrakeleiviai

Kadaise, vyro Vyto paraginta, Onutė turėjo net aštuonis akordeonus. Šiandien užtenka keturių — kruopščiai atsirinktų ir ypač mylimų.
„Su metais visi jie dar sunkesni tampa, nors lyg ir yra lengvesni, tobulesni. Matyt, senieji akordeonai stuburą išsukinėjo taip, kad dabar jau bet kuris atrodo per sunkus. Ot tas mano amžius ir jo gili patirtis ką padarė!“ – juokiasi Onutė.

Onutės Tenenienės foto archyvas: grota su namiškiais ir ne tik:

Meilė, darbas ir muzika – viskas viename

Onutės gyvenimas buvo kupinas veiklos: jaunystės meilė Vytui, vaikų auginimas, kasdieniai darbai, rūpesčiai ir džiaugsmai. Visgi muzikai vietos atsirasdavo visada ir kitą kartą vos ne pirmiausiai.
Baigtas muzikinis-pedagoginis išsilavinimas atvėrė kelią į prasmingą darbą — Onutė daugelį metų dirbo Alytaus vaikų darželiuose auklėtoja, muzikos ir meno vadove.

„Esu be galo dėkinga Dievui — nei viena mano diena neprabėgo be dainos. Darbo dienomis mokiau mažylius šokti ir dainuoti, o savaitgaliais linksmindavau jų tėvus ir senelius vestuvėse bei baliuose“, – pasakoja pašnekovė.

Vestuvės — šeimos muzikavimo pradžia

Į vestuvinį grojimą pirmiausia pasinėrė vyras Vytas. Netrukus prisijungė ir Onutė.
„Kiek gi galima namuose vienai liūdėti? Sakau — einam kartu, bus linksmiau ir kartu daugiau uždirbsim.“ Taip apie 1981 metus prasidėjo jų bendri muzikiniai savaitgaliai, kuriuose nuotykių ir džiaugsmo tikrai netrūko.

Tų laikų žmonės, kaip prisimena Onutė, nebuvo tokie išrankūs kaip šiandien:
„Svarbiausia – noras švęsti! Kur tik mūsų neišstatydavo – prie pečiaus, karštyje, tamsoje, kam rūpėjo… Grok ir džiugink žmones nepertraukiamai dvi paras iš eilės.“

Ypač sunki būdavo antroji diena — vadinamasis „užsidirbimas“, kai muzikantai turėdavo atlikti bet kurią svečio užsimanytą dainą. Todėl savaitės bėgyje Onutė nuolat plėsdavo repertuarą.
Moteris šypsosi: „Mokėjome begalę dainų mintinai — niekada neprireikdavo jokių išstatytų lapų.“

Muzikuojanti šeima

Po kelerių metų prie tėvų prisijungė ir vaikai Loreta ir Darius. Muzikos mokykloje jų įgyti įgūdžiai greitai pavirto į savarankiškus pasirodymus, o vėliau — į dar geresnį grojimą nei tėvų.
Visgi apie 1994 metus šeimos vestuviniai „turai“ baigėsi — vaikai pradėjo kurti savus gyvenimus, keitėsi mados, o tėvai natūraliai pavargo.

Kapelinė kelionė: Kibyšiai, Alytus

Be muzikos ilgai nei Onutė, nei Vytas neužsibuvo.
1998 metais jie prisijungė prie Varėnos rajono Kibyšių kapelos „Senas sodžius“, kviečiami senos pažinties — Tautvydo Prieskienio. Tai tapo dar viena gražia gyvenimo atkarpa.

Po dešimtmečio, remiant alytiškiams Angelei ir Gintautui Juškevičiams, Onutė ir Vytas Alytuje įkūrė liaudiškos muzikos kapelą „Smiltelė“, kuri sėkmingai gyvavo iki pat vyro mirties, iki 2023 metų.

Dabartis — ansambliai, savanorystė ir bendrystė

Šiandien Onutė vadovauja Alytaus ansambliui „Gaja“. Čia žmonės ne tik dainuoja ir koncertuoja, bet ir atlieka prasmingą misiją — savanoriauja, padeda vargstantiems, dalyvauja bendruomenės renginiuose.
„Sutikau visokiausių žmonių, bet tiek gerų — tiek vienoje vietoje — net negalėjau įsivaizduoti. Esame kaip šeima: ir skausme, ir džiaugsme. O kai dar daina suskamba… viskas tampa lengviau“, – dalijasi Onutė.

Be to, ji dar padeda koncertuoti Alytaus „Romansui“. Tad veiklos tikrai netrūksta.

Žmonių prisiminimai — didžiausias įvertinimas

Onutę gatvėje atpažįsta buvę jaunikiai, piršliai, net suaugę darželinukai. Visi primiršti, tačiau šypsosi — juk tiek metų praėjo.
„Kai nebūdavo elektros ir tekdavo vos ne visą vestuvę atgroti prie žvakių, žmonės buvo pakantūs, geri, ir linksmi. Net žinomi muzikantai vestuvėse niekada nelysdavo įrodinėti, kad groja geriau — visi būdavo tolerantiški ir pozityvūs. Taip sakant, kiekvienas atlikdavo savo rolę.“

Pabaigai

Onutė sako, kad tiek muzikuojantis žmogus, tiek esantis šalia jo turi daug tyresnę širdį, nei tas kuris, nemėgsta jos. Be to grojant ir dainuojant, žmogų neužpuola liūdesys ir blogos mintys.

Po vyro mirties ji jam paskyrė ir savo kūrybos eilėraštį, dainą — kaip padėką už kartu nugyventą gyvenimą ir už tai, kad muzika juos lydėjo iki pat paskutinės dienos.

Už lango jau pavasarėja,

O medžiai puošias pumpurais,

Į gimtą kaimą grįžtum, prisiminimų daug čionai.

Meilė jaunyste mūs alsavo, aidas nešė vakarais.

Armonikos garsai skambėjo, tu grojai ką širdy jautei,

Menu armonikos garsus aš,

Kartu dainuotas tas dainas,

Meilės varpelis švelniai skamba, bet jau tavęs šalia nėra,

Prabėgo mūsų gražūs metai su muzika ir su daina,

Likimas greitai mus išskyrė, paliko tuštuma.

Danielius Jakubavičius