Anapilin iškeliavo simniškis profesorius Arvydas Šeškevičius. Prisiminimai…

Praėjusį
sekmadienį (2023 01 22) atskriejo  liūdna žinia, kad
mirė profesorius Arvydas Šeškevičius (gimė 1939 07 05) gydytojas kardiologas, Slaugos fakulteto įkūrėjas ir ilgametis jo dekanas,
paliatyviosios medicinos mūsų šalyje pradininkas bei vadovėlių medikams
autorius ir bendraautorius, nepailstantis kraštotyrininkas, knygų apie Simno
kraštą sudarytojas. Už visą ilgametį darbą šis nepavargstantis visuomenės
veikėjas gavo daugybę apdovanojimų, tačiau jais nesipuikavo, tik dirbo ir
dirbo.

A.Šeškevičių visi mena kaip be galo savo siekiams
užsispyrusį, viską paaukojantį žmogų, kuris net ir sunkiausiomis minutėmis
sugebėdavo išlikti diplomatišku ir ne karštakošiu.

Pofesoriaus pusseserė simniškė Stasė Augutavičienė
pasakoja, kad Arvydui stoti į medicinos studijas trukdė jo tėvo Simno bažnyčioje
užimtos zakristijono pareigos. Ir nors šeima gyveno nepasiturinčiai, tačiau jo
atkaklumas vis tiek davė vaisių. A. Šeškevičius atlikęs karinę tarnybą, iš
kelinto karto įstojo kur norėjo ir, įgijęs gydytojo terapeuto kvalifikaciją, apie
1970 m. grįžo dirbti į Dzūkiją, į Seirijus. Čia jis mūru stojo už kaimiečių
sveikatą, kaip Don Kichotas prieš vėjo malūnus. Įrodinėjo kolūkių pirmininkams,
kaip žmones tausoti ir jų neengti. Dirbo be išeiginių, dieną ir naktį, vietos
mokykloje net dėstė chemiją. Kol galiausiai gydytojas nusprendė sugrįžti į
Kauną ir tęsti medicinos tolimesnes studijas, būtent kardiologiją.

S. Augutavičienė ir po šiai dienai sunkiai suvokia, kaip
A. Šeškevičius vienas tiek galėjo pasiekti? Pastarasis pamatęs, kad mūsų šalies
paliatyviosios medicinos srityje trūksta mokomosios medžiagos, pats ėmėsi
kelionių į užsienį, domėjosi kitų šalių praktika. O kad sugebėtų visa tai
įgyvendinti – išmoko ir anglų kalbą.  Jam
nieko nebuvo neįmanomo.

Arvydas Šeškevičius visą gyvenimą atidavė vien mokslui ir
žmonėms, šeimos taip ir nesukūrė. „Atsimenu, buvau pasiligojusi ir gulėjau
Kauno klinikose savo pusbrolio globoje. Progai pasitaikius, medicinos seselių
linksmai paklausiau, ar kuri iš jų 
nemėgina daktarą savo meile pakerėti? Baikit, buvau sulaukiusi atsakymo.
Čia tik gydymas ir griežtai nieko daugiau“, – prisimena S. Augutavičienė.

Pusbrolis mielai visada su visais giminiuodavosi,
galimybei pasitaikius rūpinosi ir globojo. Giminės sustikimuose savo
laimėjimais niekada per daug nesiafišuodavo, išlikdavo geriau nuošalyje, toks,
kaip dzūkai sako – „savo vietoje“.

Pašnekovė prisimena, kad A. Šeškevičius po medicinos
vadovėlių leidybos pradžioje lyg ėmėsi rašyti eilėraščius. Tik vėliau įniko į
Simno istorijos vingrybių aiškinimąsi ir viso to rašymo, bei knygų spausdinimo.
„Jam Simnas ir jo apylinkės buvo be galo brangus kraštas. Todėl jis, suradęs
sau tinkamą nišą, iš paskutiniųjų stengėsi duoti naudos. Manau, kad Arvydas
Šeškevičius, gimtajame Simne savo išskirtiniais darbais ir pasiekimais, jau kadaise
sau paminklą pasistatė“,- atsidusdama pokalbį baigia Stasė Augutavičienė.

Simno ambulatorijos vedėja, šeimos gydytoja Jūratė
Overaitytė-Jakubavičienė puikiai prisimena savo medicinos studijose Kaune
sutiktą profesorių A. Šeškevičių, prisimena kaip be galo gerą ir malonų
dėstytoją, visada pasitempusį ir konkretų. Įdomiausia tai, kad ji tada net
nepagalvojo, kad jų keliai susitiks Simne. Čia 1999 metais pradėjus gydytojos
darbą, netrukus pas ją ambulatorijoje ir pradėjo lankytis profesorius. Ne vien
su patarimais, kaip anksčiau auditorijoje, ar laboratorijoje, bet ir su savo knygomis
apie mediciną bei Simno istoriją.

Simno bibliotekininkė Lina Daniulevičienė A. Šeškevičių
nors ir pažinojo šiek tiek anksčiau, tačiau jų pirmasis susitikimas įvyko 1999
metais parodos metu, kada su profesoriumi įsiamžino net nuotraukoje. Gal net
nepagalvojusi, kad jų dalykiškas bendravimas tęsis iki pat jo mirties.

L. Daniulevičienė pasakoja, kad jau kadaise gydytojas su
dovanomis atvykdavo į tuometę Simno vidurinę mokyklą, kur biologijos kabinetą
„praturtino“ medicinos priemonėmis, žmogaus griaučiais, vidaus organais,
įvairia literatūra. Dailės kabinetui dovanojo daug puikių tapybos knygų
rinkinių.

„A. Šeškevičius buvo be galo šiltas žmogus, visada pirmas
eidavęs žmonėms į kontaktą, juos skatindavęs ir įkvėpdavęs geriems darbams. O
jei tik gaudavosi, jis to niekada neužmiršdavo. Vis grįždavo ir grįždavo iš
naujo toliau kažką tęsti.“- pažintį su profesoriumi prisimena bibliotekininkė.
„Jis vis kažką įdomesnio sugalvodavo! Inicijavo rengti paskaitas apie mediciną, istoriją,
tapybą, net buvo suorganizavęs popietę, kad visiems papasakotų apie patirtus įspūdžius
Izraelyje. Jam ir visiems aplinkui, tai buvo be galo įdomu. O Simno biblioteka
ir kultūros namai visada su džiugesiu tai priimdavo. Jis visiems viską davė,
nieko neprašydamas atgal.“

Arvydas prisimenamas kaip žmogus, turintis lengvą humoro
jausmą, nevairavęs automobilio, visada besinaudojęs viešuoju transportu, niekur
neskubėjęs, tačiau fenomenaliai visur suspėjęs. Profesorius į bene kiekvieną
kelionę autobusu leisdavosi su savo „ratukais“ – traukiamu lagaminu, pripildytu
būtiniausių priemonių ir, žinoma knygų!

Pirmąją knygą apie Simną A. Šeškevičius rašė kartu su
vyresniu broliu Benonu. Nebuvo naujausių technologijų nei kitų galimybių, viršų
ėmė tik savo pačių juodas darbas ir noras greičiau turėti rezultatą. Sunku net
įsivaizuoti, kaip profesorius norėdamas surinkti ir apibendrinti informaciją užsisklendęs
dirbo ne vien archyve Vilniuje, tačiau ir užrakintas per naktis Simno
bibliotekoje. Arvydas, staiga iš gydytojo patapęs istorijos analitiku,  jaudinosi padaręs klaidų, vėliau kiek įmanoma
jas taisydavo kituose leidiniuose.

L. Daniulevičienė sausio 12 dieną sulaukė profesoriaus
skambučio su liūdna žinia, kad pastarasis sunkiai serga ir kad parašęs du
trečdalius knygos apie Simną gimnaziją, jau  jos nesugebės užbaigti. Taip pat paprašė
paimti popieriaus lapą ir tiksliai užsirašyti kur ir kas padėta pas jį namuose
bei kas turi juos pasiimti.

„Sužinojusi apie netektį, iš karto tuštuma pasijautė,
tarytum netekus artimo savo šeimos nario, – sako L. Daniulevičienė ir užbaigia:
– Ir duok Dieve, kad per ateinantį šimtą metų atsirastų toks kitas Simnui
atsidavęs žmogus, koks buvo Arvydas Šeškevičius.” 

Danielius Jakubavičius