Antanina Beitnorienė: 90 metų gyvenimo ir žmoniškumo pamokų (video)

Šį ketvirtadienį, kovo 26-ąją, buvusi ilgametė Vaisodžių bendruomenės pirmininkė Antanina Beitnorienė mini gražų 90-ies metų jubiliejų. Ta proga ją pasveikinus ir palinkėjus stiprios sveikatos, natūraliai kilo noras sugrįžti prie jos gyvenimo kelio – pakalbėti apie nubėgusius metus, šiandienos kasdienybę, džiaugsmus ir rūpesčius.

Antanina gimė, kaip pati sako, viename gražiausių Lietuvos kampelių – Krokšlio kaime, Varėnos rajone, kurį per patį vidurį dalija vinguriuojantis Ūlos–Pelesos upelis. Iš vaikystės ji labiausiai prisimena nepaprastą kaimo žmonių nuoširdumą ir bendrystę. „Nors kasdieniai darbai užimdavo visą dieną, žmonės visada rasdavo laiko pajuokauti ir, svarbiausia, padainuoti, – pasakoja Antanina. – Dainuodavo visi, iš visos širdies. Abejingų folklorui tiesiog nebuvo.“

Video – jubiliejinis sveikinimas:

Tačiau jaunystės metus aptemdė istorijos audros. Prasidėję politiniai perversmai ir karas sujaukė jos mokslus bei gyvenimą. Sunkiausius išgyvenimus ji patyrė Vilniuje – ten savo akimis matė į Panerius varomus ir kankinamus žydus, kitus sunkiai suvokiamus žiaurumus. Vėliau, padedant vietos lenkams, šeima buvo perkelta į saugesnę Vilniaus rajono vietovę, o dar vėliau grįžo į gimtąjį Krokšlio kaimą.

Antanina mokėsi Musteikos mokykloje, o po karo baigė Vilniaus žemės ūkio technikumą, įgijo zootechnikės specialybę. Gavusi paskyrimą į Punią, čia sutiko savo būsimą vyrą Juozą, sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų. Ji su pasididžiavimu prisimena ir tai, kad neakivaizdiniu būdu baigė Žemės ūkio akademiją. „Visą gyvenimą mane lydėjo sėkmė ir geri žmonės. Net sunkiausiais momentais iš liūdesio keldavo kitų šypsenos ir ištiesta pagalbos ranka. O kai dar įdedi savo pastangų, rezultatas visada būna pozityvus“, – sako ji.

Didelę savo gyvenimo dalį Antanina paskyrė Vaisodžių bendruomenei Punios seniūnijoje. Apie du dešimtmečius ji vadovavo bendruomenei, aktyviai telkė žmones, stiprino tarpusavio ryšius. Sukaupta bendravimo ir darbo patirtis buvo skirta kitiems, ir dėl to ji nė akimirkos nesigaili.

Šiandien Antanina jau kelerius metus gyvena Alytuje. Nors judėti darosi vis sunkiau, jos smalsumas gyvenimui neišblėso. „Gyvenu beveik taip pat kaip anksčiau: skaitau knygas, žiūriu laidas, domiuosi politika. Tik jau sunkiau vaikščioti. Visko turiu pakankamai, tik pritrūksta sveikatos, jėgų ir bendravimo su žmonėmis, kuris mane visada vedė į priekį“, – šypsodamasi sako jubiliatė. Savo dabartinę būseną ji palygina su traukiniu: „Jei anksčiau buvau viso sąstato lokomotyvas, tai dabar džiaugiuosi būdama kad ir paskutinis, tuščias, kiek aprūdijęs vagonėlis.“

Apibendrindama savo gyvenimą, Antanina kalba paprastai, bet tvirtai: „Atrodo, kad gyvenime padariau viską, ko reikėjo. Nereikia norėti nežinia ko – vis tiek ateina metas, kai visko bus mažai. Svarbiausia, kad pažinojau daug žmonių ir niekada nebuvo gėda su jais pasisveikinti ar susitikti. Mes vieni kitiems padėdavome. O turtai? Kokia iš jų nauda? Svarbiausia būti sočiam, turėti, ko reikia, ir nebūti ujamam. Štai kur tikroji laimė.“

Vis dėlto šiandienos visuomenė jai kelia ir nerimo. „Gaila, kad dabar kaimynai net nesisveikina. Man tai nesuvokiama – tapome svetimi, tarsi akmeniniai. Gal per gerai gyvename, kad pamiršome tikruosius sunkumus ir vargą“, – svarsto ji. Antanina prisimena laikus, kai nelaimės akivaizdoje žmonės susitelkdavo ir vieni kitiems padėdavo be jokių išskaičiavimų.

Savo palinkėjimą ji išsako aiškiai: „Niekam nelinkiu patirti karo baisumų. Tik tada supranti, kas yra tikroji vienybė ir pagalba. Niekada neužmiršiu, kaip kadaise Krokšlio kaime žmonės, sunkią valandą netekus artimojo, atskubėdavo padėti. Ir žinote, ko pirmiausia klausdavo velionio šeimos? – ar turi sausų lentų grabui susikalti? Tad niekam nelinkiu taip gyventi, kaip mes anuomet varganai gyvenome.“

Taip apie gyvenimą, jo prasmę ir žmogišką ryšį kalba 90-metį pasitinkanti Antanina Beitnorienė – šviesi, išmintinga ir iki šiol nuoširdumu žavinti moteris.

Danielius Jakubavičius