Aštuoniolikmetė Gabrielė Lespagnol: „Žirgai mane daro laimingą“

Gabrielė Lespagnol iš Karkliniškių kaimo Pivašiūnų seniūnijos yra beprotiška žirgų mylėtoja, dalyvauja konkūrų  (žirgų su barjerais) varžybose. Jos tėvas prancūzas Yanikas iš Paryžiaus, mama Aušra – lietuvė, bet gyvenime abu jau senokai pasukę skirtingais keliais. Gabrielė palaiko ryšius su tėvu, daug keliauja po pasaulį, o kitais metais siekia įstoti į universitetą Prancūzijoje. Mergina laisvai kalba prancūziškai ir angliškai. Beje pavardė prancūziškai reiškia ispanė, nors mergina ir nemoka šios kalbos. Bent jau kol kas.

18-metė Gabrielė mokosi Alytaus Šv. Benedikto gimnazijoje, IB programoje, kurioje mokslai vyksta anglų kalba. Ji keliasi 6 val. ryto, autobusu važiuoja iki Alytaus. O pamokoms paruošti išnaudoja laiką, kuris lieka iki pamokų pradžios skambučio. Po pamokų apie 16-17 val. grįžta namo ir imasi vakarinių ūkinių darbų su žirgais. „Mano didžiausi pagalbininkai mama ir sesė Danielė. Mama žirgais rūpinasi rytais, per pietus, o aš padedu vakare. Taip pat vakare po pamokų vedu treniruotes“, – pasakojo Gabrielė. Šiuo metu jų ūkyje laikomi 8 žirgai. Mergina šypsosi ir sako, kad yra širdžiai artimas žmogus, kuris taip pat domisi žirgais, ją labai palaiko ir padeda.

Žirgai nuo vaikystės

Meilė žirgams užgimė Einorų kaime, Nemunaičio seniūnijoje, kur Gabrielė leisdavo vaikystės vasaras. Seneliai augino įvairius gyvulius, o labiausiai merginai patiko arklys Liepa. Drąsi šešerių metų Gabrielė, padedama senelio, jau jojo ant Liepos nugaros. „Mano senelis mane užkeldavo ant žirgo ir vežiodavo jį, nors močiutei tai ir nepatiko. Vėliau jodinėti mokiausi „Tarzanijos“ žirgyne“, – pasakoja mergina, kuri vėliau vien šiuo žirgynu neapsiribojo, savaitgalius leisdavo Krosnos žirgyne. Taip pat Gabrielė jodinėjo Alberto Sereikos žirgyne. O netoli namų, Karkliniškių kaime, įsikūrus Ruminos žirgynui, mergina ėmė lankyti ir jį.

Dovana – žirgas

Visas Gabrielės gyvenimas sukasi apie žirgus. Jau 11-to gimtadienio proga ji sulaukė trokštamos dovanos iš mamos – pirmojo savo žirgo, vardu  Mili, kuris nebuvo visiškai prajodinėtas. Nuo merginos meilės žirgams, ir jos mama Aušra tuo užsikrėtė. O po metų Gabrielė sulaukė pasiūlymo treniruoti mergaitę. „Neturėjau nei sertifikatų, nei licencijų to daryti, taip ir pasakiau, bet pridūriau, kad galiu perduoti visą savo patirtį ir sukauptas žinias“, – tęsia pašnekovė. G. Lespagnol pastebėjimu, Lietuvoje šis sportas prieš dešimtmetį  nebuvo labai išsivystęs ir į jį žiūrėta atmestinai. „Užlipęs ant arklio raitelis galėjo sėdėti ir joti bet kaip. Vakaruose jojimas žymiai labiau pažengęs. Tuomet ir aš jaučiau, kad netobulėju, o traumų daugėjo. Buvo ir ašarų ir nevilties. Nepasidaviau, ėmiausi pokyčių.  Kadangi turėjau savo žirgą, su mama ieškojome, kas galėtų mane treniruoti mano namuose. Suradome trenerį Dangį Rakauską, kuris paskatino rimčiau žiūrėti į šį sportą“, – pasakoja G. Lespagnol, vėliau ji ėmusi mokyti joti mamą ir jaunesnę sesę Danielę. Neturkus jos ūkyje atsirado antras akliukas Hardas. O ji žirgynuose praleisdavo visą savo laisvą laiką, kartais nuo ryto iki vakaro. Padėdavo dirbti ūkinius darbus, stebėdavo trenerį, kaip treniruoja kitus mokinius. Laikas nepraėjo veltui. Jauna mergina sugalvojo ir verslo planą. Ji pasiruošus išjodinėti arklius ir juos parduoti. Iš to šiandien dalinai jos ir pragyvena.

Jeigu žirgas neklauso – kaltas raitelis

„Žirgai ugdo valią, skatina nepasiduoti sunkiose situacijose. Meilė žirgams ir šiam sportui stipresnė už visus patirtus sunkumus. Visos klaidos būna ne žirgų, o raitelio. Mane žirgai sustiprina psichologiškai. Juk turiu valdyti gyvūną, kuris 500 kg ar daugiau sunkesnis už mane. Reikia mokėti jį suprasti, pažinti, o tai reikalauja ne vien fizinių jėgų, bet psichologinių žinių“, – atvirauja Gabrielė. Ji daugybę kartų buvo numesta žirgo, patyrė traumas, apie kurias primena išlikę randai. Be mėlynų ir lūžių buvo ir spyrių į veidą. Bet tai jos nesustabdė.

Paklausta, kaip bendraamžiai, draugai vertina tokią veiklą, mergina sako: „Visaip“. Artimiausi žmonės labai palaiko, bet draugams atrodo, kad tai lengvas ir keistas užsiėmimas, o tai Gabrielė nori keisti. Tad ji nusprendusi studijuoti užsienyje, kad įgijusi žinių,  jomis dalintųsi su savo šalies šio sporto entuziastais. „Planuoju studijuoti veterinariją ir išsilaikyti trenerio jojimo licenciją“, – kalbėjo G. Lespagnol, prasitarusi ir apie didžiausią svajonę – turėti savo žirgyną ir profesionaliai mokyti joti kitus.

Dėkinga šeimai

Mergina dėkoja savo šeimai ir visiems, kurie prisidėjo prie to, kur šiandien ji yra.  „Noriu padėkoti už meilę, laiką, kantrybę, dėmesį. Svajoju gerai išlaikyti egzaminus ir įstoti į užsienio universitetą, o jį baigus – įgyta patirtimi dalintis su  Lietuva“, – sako G. Lespagnol.

To šiai žaviai ir jaunai merginai linkime ir mes! Niekada nesustok, Gabriele, kerėk, žavėk savo jaunystės grožiu, energija ir tokiais neeiliniais sugebėjimais!

Danielius Jakubavičius