Deimantinių vestuvių proga sveikiname Marytę ir Vladą Kazakevičius!

Balandžio 11 dieną, 60-ies metų bendro gyvenimo jubiliejų, deimantines vestuves, švenčia Alytaus r. Daugų seniūnijos Pocelonių kaimo gyventojai Marytė ir Vladas Kazakevičiai.

(Video rengiamas)

Danielius.net ir savaitraštis „Dainavos žodis” sveikindami sutuoktinius ir linkėdami jiems tvirtos sveikatos bei gražių dienų, tuo pačiu ir panoro išgirsti, kaip gi jiems sekėsi kartu nugyventi šitiek metų?

Video:

„Buvo visko, kaip ir visiems”,- tvirtai dzūkiškai ir be išsisukinėjimų pradeda Marytė. – „Mes abu užaugome tame pačiame Pocelonių kaime, tad vienas kitą pažinodami nuo jaunų dienų, nepabijojome staiga užmegzti artimesnį ryšį ir sukurti šeimą. Nors ir buvo be galo sunku, spaudė nepritekliai ir sunkumai, bet kai jaunas ir karštas esi, ar gi labai apie kitką suksi galvą? – linksmai pasakojo Marytė.

Vis dar energinga ir besišypsanti moteris gegužės 20 dieną sulauks 87 metų. Ji yra beveik trimis metais vyresnė už savo Vladuką, o kadangi vyresnė, tai ir iki dabar stengiasi viską namuose suvaldyti ir sužiūrėti, nieko nepraleisti. „Aš 39 metus su šakėmis ir „lopeta” atidirbau vietiniame kolūkyje. Prakaitavau ne mažiau nei kiti šalimais esantys vyrai”. – Apie jaunystės darbus įspūdžiais dalijosi moteris. „Vladas komandiruotėse „keravojo” zilus ir kamazus, o aš namuose visą ūkį: vaikus auginau, tris karves, arklių, paršų sočiai buvo ir dar į valdišką darbą nulėkt suspėdavau. Dabar, kai atsigulus vakare apie viską pagalvoju, net neįsivaizduoju – ir kaip aš taip galėjau?”

Bet kažkaip galėjo. Gūdžiais pokario metais savo mažutėje mergaitės širdelėje teko iškęsti ir vyresnio brolio, vos išėjusio partizanauti, mirtį. Daug vėliau Marytė su Vladu neteko ir suaugusio sūnaus. Tačiau nepalūžo. „Nuo patirto skausmo jau seniai turėjau būti kapuose”- sunkius išgyvenimus prisiminė Marytė,- bet esu be galo dėkinga Danieliui, kad neleido man užsisklęsti gilioje depresijoje, visiems išviešino mano kadaise mokyklinėje kuprinėje išnešiotą ir išsaugotą  partizano brolio dainų sąsiuvinį, ir taip kartu su Pocelonių bendruomenės „Perkūnkalnis” kolektyvu neleido užsisėdėti, buvo aktyvi visų paskata ir vėl eiti, veikti, kartu kaime dainuoti.”

Šiandien sutuoktiniai ramiai kartu gyvena, džiaugiasi savo ūkeliu, nors jau ir nebe tokiu, koks buvo anksčiau. „Nors ir sakiau, kad šiemet čia ko mažiau reikia pasisodinti, tačiau nebeištveriu, gi žinot to gilaus kaimo žmogaus mintį, kad negali nieko nedaryti”- su šypsena savo kasdienybę apibūdina Marytė.- „Aš esu beveik kaip tas nerangus grambuolys, teoriškai visi sako, kad jis pagal masę negali skristi, tačiau skrenda, o man pagal sukreivotą stuburą neįmanoma lyg būtų vaikščioti, bet aš dar vis krutu, viską noriu pamatyti, sodybėlėje padirbėti.”

O kadangi Vladukas dar vis gerai vairuoja, tai sutuoktinių savaitės  privalomi išvažiavimai ir būna iš anksto suplanuoti: sekmadienį į Alovės bažnyčią, trečiadienį ir penktadienį į Daugus vizitui pas šeimos gydytoją Jūratę Ovaraitytę-Jakubavičienę ir žinoma, kad įsigytų savaitraštį „Dainavos žodis”, kuriame TV programa, skelbimai ir straipsniai apie visus mus.

Tad Jums, mieli Maryte ir Vladai, dar kartą linkime stiprios sveikatos ir nemarių svajonių, kad viskas su šiomis gražiomis pavasario  dienomis tik eitųsi geryn ir geryn, niekada neliūdėtumėte ir jaustumėte viens kito paramą. Jūs esate nuostabūs!

Danielius Jakubavičius