Į gimtąjį miestą sugrįžusi tatuiruočių meistrė Laura: „Alytus – mano šaknys ir ramybės oazė“

Alytuje, Rotušės a. 16 numeriu pažymėtame name, jau kurį laiką veikia tatuiruočių studija intriguojančiu pavadinimu „Bujanart“. Šioje jaukioje ir kūrybiškoje erdvėje dirba tatuiruočių meistrė Laura Bujanauskaitė. Jos pavardė tarsi simboliškai atsispindi studijos pavadinime ir atskleidžia asmeninį ryšį su menu, kuris čia gimsta ant odos. 

Laura gimusi ir užaugusi Alytuje. Ji, kaip ir daugelis jaunų žmonių, vos baigusi mokyklą panoro ištrūkti į didmiestį, tačiau  2020 metų pabaigoje nusprendė grįžti į gimtąjį Alytų.

Kai didmiesčio tempas tampa per greitas

Gimtuosius namus Laura paliko 2014-aisiais, kuomet baigusi Alytaus Jotvingių gimnaziją įstojo į Technologijų dizaino kolegiją.

Tiesa, baigusi studijas jauna mergina nedirbo pagal specialybę. Ji pasirinko darbą biure ir kelerius metus administracinį darbą dirbo keliose darbovietėse.

Laura visuomet buvo komunikabili, tad rasti bendrą kalbą su 80 metų kolega, dirbusiu projektų vadovu, žymiu architektu Augiu Guču, jai nebuvo sunku. „Aš stebėjausi juo. Jis visuomet ateidavo į darbą pasitempęs – gražiausias kostiumas, smulkiai languotas, o po juo dėvėjo liemenę. Tai tarsi kelionė laiku į Didžiąją Britaniją 1941 metais“, – prisimena Laura. Ji svarsto, kokiais kitais būdais būtų galėjusi patirti tokį pokalbį ir draugystę, jei ne tas darbas, kuris iš pradžių jai atrodė ne visai „savas“.

„Tuo metu pradėjau labiau įsiklausyti į save – kas aš esu už darbo ribų, kas manyje man nepatiko, kuo nenorėčiau tapti. Šis darbas atnešė daugiau atsakomybės, kurios iki tol man labai trūko“, – tuo metu užplūdusiomis dvejonėmis dėl pasirinkto darbo bei mintimis apie pokyčių poreikius dalijasi Laura. 

Galutiniu sprendimu palikti sostinę ir sugrįžti gyventi į Alytų Laurai tapo, atrodytų, visai kasdieniška patirtis – viena kelionė į darbą autobusu. Nors Vilniuje viešasis transportas dažnai yra patogesnis pasirinkimas, būtent jis leido aiškiai pajusti sostinės ritmo kainą. „Puikiai prisimenu tą monotoniją, kuri vertė mane susidėlioti rutiną, į kurią nori nenori turi „tilpti“, – prisimena Laura. – Kai sėdi autobuse ir matai bėgantį 50–60 metų vyrą su lagaminu, o durys jam prieš pat nosį užsidaro, ir tu nieko negali padaryti.“

Šis nuolatinis skubėjimas, pažįstamas dar iš studijų laikų, ilgainiui pradėjo varžyti. Dideli atstumai ribojo aktyvų gyvenimo būdą, prie kurio Laura buvo pratusi Alytuje – sportą, judėjimą, spontaniškumą. Nors Vilnius dažnai vadinamas galimybių miestu, ne visos jos tampa pasiekiamos, kai kiekvienas noras kažkur nuvykti ar kažką patirti turi būti matuojamas laiku. „Mano noras eiti, keliauti, būti ir patirti nuolat buvo lyginamas su tuo, ar aš spėsiu“, – sako ji.

Šiandien Laura į Vilnių grįžta kaip viešnia – ir pastebi, kad tuomet laiką išnaudoja kur kas prasmingiau. „Man vis dar labai gera ten nuvažiuoti pabūti, bet lygiai taip pat gera ir išvažiuoti“, – šypsosi ji.

Jaunam, norinčiam atrasti save žmogui, Laura vis tik rekomenduoja pabandyti pagyventi Vilniuje. „Labai svarbu klausyti savo vidaus. Galbūt, jei jaunas žmogus ne taip patogiai jaučiasi Alytuje, visuomet verta važiuoti ten, kur veda širdis“, – pataria ji.

„Gyvendama mažesniame mieste aš galiu giliau įkvėpti nei Vilniuje“

Mergina save vadina vėjavaike, kuriai yra svarbi gamta. Būtent galimybė pajusti gamtą ir būti joje paskatino Laurą grįžti ten, kur traukė – į gimtąjį Alytų.
„Gyvendama mažesniame mieste aš galiu giliau įkvėpti nei Vilniuje“, – šypsosi Laura.

Lauros sprendimą grįžti į Alytų lėmė dar viena svarbi priežastis. Gyvendama Vilniuje ji suprato, kad dauguma jos norų ir veiklos vis tiek „sukasi“ apie Alytų. „Apsispręsti, kur gyventi – Vilniuje ar Alytuje, man padėjo kolega, iš kurio mokiausi amato“, – pasakoja Laura. 

Grįžti į gimtąjį miestą ji nusprendė pandemijos metu. „Tai buvo sudėtingas laikas. Alytuje mokiausi amato, kuriuo dabar užsiimu, o Vilniuje turėjau butą, tad sprendimas grįžti visam laikui tapo natūralus“, – prisimena ji.

Palikti Vilnių Laurai nebuvo gaila „Man buvo gera. Su dideliu dėkingumu tai dariau. Buvo gera patirti ir suprasti, kad šis miestas – ne mano“, – teigia mergina.

Kai menas palieka žymę: Laurą tatuiruotės atvedė prie žmonių istorijų

Kūryba Laurai visada buvo artima – nuo pirmųjų potėpių ant drobės iki drąsesnių sprendimų perkelti meną ant odos. 

„Kai dirbau Vilniuje, tėtis man gimtadienio proga padovanojo molbertą. Sveikindamas paprašė, kad pirmasis mano nutapytas paveikslas papuoštų jo namus. Tai buvo didelė atsakomybė – nenorėjau jo nuliūdinti“, – prisimena Laura. 

Po kurio laiko į svečius užsukusi draugė, pamačiusi svetainėje išdėliotas tapytas drobes, paragino ją jas fotografuoti ir viešinti socialiniuose tinkluose, kad žmonės jas galėtų įsigyti. Laura, nors ir išlipdama iš komforto zonos, paklausė draugės patarimo – ir paveikslus greitai nupirko.

„Ši sėkmė man parodė, kad galiu žengti dar toliau ir drąsiau siekti savo tikslų“, – sako ji.

Laura puikiai prisimena pirmąją tatuiruotę – ji buvo tailandietiška ir pamena, kad jos pasidaryti atėjęs žmogus liko patenkintas Lauros darbu. 

Tatuiruotė Laurai yra tarsi saviraiškos forma, o žmonių apsilankymai studijoje – ne eiliniai susitikimai. „Aš pasikraunu nuo žmonių. Esu žmonių žmogus, ekstravertė, bet tam, kad tokia būčiau, man reikia pabūti intraverte – pasikrauti“, – sako ji.

Darbe Laura jaučia balansą: ji dirba ne su gausybe žmonių, o su vienu žmogumi vienu metu. „Kartu galime sukurti rezultatą, kuris patenkins klientą, ir taip pat užmegzti ryšį. Mano darbas yra intymus – žmogus leidžia prisiliesti prie savęs ir palikti žymę, kuri kiekvienam turi skirtingą, bet labai svarbią prasmę“, – teigia ji.

„Tatuiruotė man yra saviraiškos forma. Tas vizitas yra ne vien vizitas, tai yra nauja patirtis, draugystė. Aš pasikraunu nuo žmonių. Aš esu žmonių žmogus. Esu ekstravertė, bet tam, kad tokia būčiau reikia pabūti intraverte – pasikrauti. Darbe aš jaučiu balansą – aš nedirbu su gausybe, o su vienu žmogumi. Mes galime sukurti  tą rezultatą, kuris žmogų tenkina ir tuo pačiu sukurti ryšį, nes  man mano darbas yra intymus, kuomet žmogus leidžia prisiliesti prie jo ir palikti žymę, kuri kiekvienam turi skirtingai svarbi ir reikšminga. Esu išgyvenimo prasme prisilietusi prie labai gražių, stiprių ir skaudžių darbų. 

„Tatuiruotė – tai atminimas, kurį žmogus nešioja visą gyvenimą, tarsi dovana sau ar artimiesiems. Tuomet supranti, kad tai turi pamatinę vertę, kuri su metais nekinta“, – sako Laura. Pasak jos, kiekvienai tatuiruotei kiekvienas suteikia savą reikšmę, o ji pati nėra tas žmogus, kuris gali nustatyti, kas yra gražu ar teisinga.

„Man didžiausia varomoji jėga – padaryti dar vieną žmogų laimingą. Man yra laimė dirbti sau pačiai malonų darbą, pasikrauti nuo žmogaus ir matyti, kad jis lygiai taip pat pasikrovė“, – mintimis apie veiklą dalijasi mergina.

„Turėjau klientę, kuri labai norėjo susilaukti vaikelio. Išbandė visus įmanomus būdus. Kartą instagrame pamačiau kažkokią biomedicinos kliniką, kuri taikė nestandartinius tyrimo būdus ir iš karto pagalvojau apie tą klientę, kuri man leido išgirsti jos gyvenimo istoriją, tuomet nusiunčiau jai informaciją apie tą kliniką parašydama: „Aš tiesiog pagalvojau apie tave. Galbūt norėsi tai išbandyti.“ Po kažkurio laiko iš jos sulaukiau ultragarso nuotraukos. Tokiais momentais pagalvoji apie kuriamą ryšį su žmonėmis. Aš neateinu vien atlikti darbo ir iš jo išeiti, šiame darbe susikuria daugybė gražių patirčių ir draugysčių“, – klientės sėkme ir galimybe bendrauti su žmonėmis džiaugiasi Laura bei pasidalija dar viena gražia istorija.

Kartą viena dažnai Lauros studijoje apsilakanti klientė vizitui užrašė savo močiutę, nes senolė vis žavėjosi tatuiruotėmis ir dažnai prasitardavo, kad labai norėtų ją pasidaryti. „Atėjus vizito dienai, į studiją įeina garbaus amžiaus moteris, o už jos – dukra, kuri ją filmuoja. Tai buvo dukros ir anūkės dovana mamai, kuri tą dieną šventė savo 70-ąjį gimtadienį“, – pasakoja Laura. 

„Buvo moteris, kuri nuo šešiolikos svajojo apie tatuiruotę – ir tik sulaukusi 56-erių pagaliau išdrįso ją pasidaryti. Tai reiškia, kad žmogus 40 metų nešiojo šią svajonę. Gal prieš dvidešimt metų žmonės žiūrėjo į tai labiau racionaliai, o dabar laisvė save išreikšti jaučiasi kur kas ryškiau. Ir tai labai sveikintina – kai žmogus gali leisti sau būti laimingu, išbandydamas tai, kas jam svarbu.“

Prakalbus apie dabartines tatuiruočių madas Laura pabrėžia, kad dabar „ant bangos“ – minimalizmas, o prieš 15 ar 20 metų buvo populiarus šešėliavimas ir masyvios tatuiruotės. 

Būsimiems klientams Laura pataria nesidaryti tatuiruotės stačia galva, be jokio pasiruošimo. „Nereikia nerti stačia galva. Visuomet galima ateiti konsultacijos, pajausti meistrą – ar jis yra jūsų žmogus, ar ne. Nereikia niekur skubėti“, – priduria ji.

Laura: „ Man svarbus ryšys su šeima“

Meno pojūtis Laurai – tarsi paveldėtas talentas. „Mano tėtis turi nuostabias rankas – jis drožinėja. Mano senelis tapydavo, tad polinkis į meną keliauja iš kartos į kartą. Man svarbus ryšys su šeima“, – sako Laura.

Tapyba Lauros gyvenime atsirado labai natūraliai. Vaikystėje ji mėgo pasidėti pasakų knygelę ir perpiešti jos paveikslėlius. Šokis – dar viena svarbi laisvalaikio veikla, kuria Laura užsiėmė daugybę metų. „Mes buvome šokio pradininkės. Aš lankiau dabartinę šokių studiją „Aušrinė“, kai ji dar neturėjo pavadinimo. Prisimenu, kai pirmą kartą nuvykome į šokių čempionatą Lenkijoje – mus reikėjo pristatyti, ir tai natūraliai padarė mūsų vadovė Aušra“, – prisimena Laura.

Šokio Lauros gyvenime nebeliko, tačiau jame vis dar daug vietos kūrybai, saviraiškai ir laikui, kurį ji mielai leidžia gamtoje. Laura prisipažįsta mėgstanti su šunimi pasivaikščioti prie Dailidės ežerų, iki vėlyvo rudens basomis klaidžioti po šalia namų esantį pušynėlį ar užsukti į vieną mėgstamiausių vietų – Vidzgirio botaninį draustinį. Ne taip seniai mergina atrado ir dar vieną naują patirtį – maudynes šaltame vandenyje.

„Maudytis galimybių mes turime tikrai daug – du ežerai mieste, pliažas Nemuno pakrantėje. Ko daugiau reikia?“ – gimtuoju miestu džiaugiasi Laura.

„Alytus – mano šaknys. Šis miestas man duoda viską, ko man reikia. Jis yra mano ramybės oazė. Kol kas šeimos neturiu, bet labai norėčiau, kad ateityje, ją sukūrus, ji gyventų čia – Alytuje“, – priduria ji.

Anot Lauros, Alytus yra nuostabus miestas, kuris pastaraisiais metais sparčiai gražėja. „Už tai reikia dėkoti žmonėms, kurie kuria ir puošia miestą“, – šypsosi ji ir prisipažįsta, kad pastaruoju metu jos meilė gimtajam kraštui dar labiau sustiprėjo.

„Nesinori keliauti, kai kiti vos subjurus orams skuba atostogauti ten, kur šilta. Jau antrą rudenį jaučiuosi taip, lyg gerčiau lietų ir darganą – man gera matyti pas mus egzistuojančius keturis metų laikus“, – sako Laura ir dalijasi ateities planais.

Ateityje kūrybiškumo ir idėjų nestokojanti Laura ketina Menų ir dizaino mokymo centre mokytis keramikos bei juvelyrikos, o alytiškiams – pasiūlyti grupinius terapinio piešimo užsiėmimus, paremtus neurografikos principais.

Alytaus miesto savivalaldybės Komunikacijos skyriaus informacija