Kaip kadaise Joana Ciūnienė per Varčios mūšį išgelbėjo partizaną

Danielius.net 

Alytaus raj. Daugų sen. Bogušiškių kaimo senolė Joana Ciūnienė prisipažįsta, kad dabar tokio poelgio kaip 1945 m. ji tikrai nepakartotų, jau neužtektų drąsos einant  pro kareivių šautuvų buožes labiau nerimauti  ne dėl  savo, o dėl svetimo jauno vyriškio, patekusio nepavydėtinon situacijoj, gyvybės.

Aštuoniolikmetė J. Karalevičiūtė(Ciūnienė) kartu su paliegusiais senais tėvais gyveno kur ir dabar, Bogušiškių kaime prie pat Varčios miško. Ji gerai prisimena, kad per pačią garsiojo mūšio sumaištį  rusų kareiviai kaip tik buvo apsistoję jų sodybos kluone; čia jie kartu su jos tėvu retkarčiais papokštaudavo, anekdotus pasipasakodavo. Tokiu būdu sodybos šeimininkai sužinodavo „miško brolių“ blogąsias naujienas ir  tada nors tarpusavyje prataru žodeliu užjausdavo kenčiančius girion išėjusius brolius, kaimynus, pažįstamus…

Po didžiojo Varčios mūšio visas miškas kareivių buvo apsuptas, nuodugniai sekamas. Tąkart joks kaimo žmogus negalėjo pereit Varčios girios, buvo uždrausta net gyvulius arčiau privesti. Nė motais buvo tokie draudimai  jaunajai Joanai. Ji nuėjusi prie miško pasišienauti žolės tvarte laikomiems gyvuliams, pamatė iš netoliese esančios tankios eglės besiplaistantį baltos spalvos skudurą, tarytum signalizuojantį pagalbos šauksmą. Mergina,  priėjusi arčiau, atpažino diržais šakose prisirišusį partizaną Placidą Lepešką. Šis jai pasiguodė, kad jau dvi paras toje eglėje besislapstantis, labiausiai nuo troškulio besikamuojantis. Jos paprašė jam kaip nors vandens ir maisto atnešti.

Ši net nesudvejojusi „rezginėse“ su žole jam atnešė ir vandens, ir maisto, tuo išgelbėdama jauną vyrą nuo pražūties. Na, o grįžtant netrukus  panelei žolę pasisiūlė panešėti rusų kareivis, juk sunku…

Kitą dieną šiek tiek sumažėjus kariškių srautui, P.Lepeška iš medžio persikėlė į Karalevičių runkelių duobę, kur pabuvęs apie savaitę laimingai prisijungė prie savųjų miško brolių.

Įdomu tai, kad sugrįžus Joanos Karalevičiūtės (Ciūnienės) broliui iš ilgos reabilitacijos Bydgoščo ligoninėje (šis tarnavo lenkų fronte), jų namuose (dėl išsiaiškinimo kas už ką)buvo apsilankiusi partizanų trijulė: Zamblauskas, Samulevičius ir tas pats Placidas Lepeška, kurie reikalavo parodyti brolio uniformą tuo siekdami įsitikinti kam jis tarnavo. Tik Joanai pašiepus P. Lepešką, šis pataliukais perkalbėjo savo bendražygius šioje pirkioje niekam blogo nedaryti, juk negražu…

Kitais metais P. Lepeška kartu su kitais draugais, išdavus bunkerį, žuvo toje pačioje Varčioje….

 Jau sunkiai bevaikščiojanti Joana Ciūnienė, nenori per daug viešinti senų pokario skriaudų, juk tada kentėjo visi nuo nepriteklių ir neteisybės. Nieko dabar nebepakeisi.

Dėkui jai už išsakytus prisiminimus.

O čia senesnis video iš jos namų, pažiūrėkit kaip jie važinėje karieta-Moskvičiumi: