Nepaprasta dramblio kelionė: nuo meno objekto iki įtraukties simbolio

Ryškiai geltonas, gėlėmis apsuptas ir egzotiškų džiunglių fone stovintis dramblys, vardu Mango, nuo praėjusių metų džiugina Alytaus Piliakalnio gimnazijos bendruomenę ir čia užsukančius lankytojus. Tačiau jis ne tik traukia akį – šis beveik keturių metrų aukščio meno kūrinys neša ir svarbią žinią. Jis primena, kad „dramblio kambaryje“ ignoruoti neverta – geriau jį pamatyti ir priimti. Taip pat ir švietime: svarbu pastebėti kiekvieną vaiką, ypač tą, kuriam reikia daugiau dėmesio ir pagalbos.

Tapo įtraukties simboliu

„Ilga istorija trumpai: dramblys buvo rožinė vilties dovana mamai, o vėliau tapo įtraukties simboliu“, – pasakoja autizmo paramos fondo „Pokyčių ambasada“ vadovė Klementina Gruzdienė.

Anot jos, viskas prasidėjo nuo alytiškio dailininko Arūno Vaitkaus skambučio. Jis supažindino su Makniūnuose gyvenančiu Romualdu Volungevičiumi, kuris dramblį buvo skyręs savo mirusiai mamai, tačiau atėjo metas šiam kūriniui keliauti toliau.

„Kai pirmą kartą jį pamačiau, supratau, kad jis gali padrąsinti matyti kiekvieną vaiką švietimo sistemoje ir įkvėpti kurti įvairovę priimančią visuomenę“, – sako K. Gruzdienė.

Prie dramblio kelionės prisidėjo ir gausus būrys rėmėjų – jie padėjo jį atgabenti, restauruoti ir pastatyti gimnazijos teritorijoje. Netrūko ir simboliškų sutapimų.

Tuo metu sienų tapytojas Pijus Šematulskis mokykloje kūrė piešinį nusiraminimo kambariui. Pamatęs dramblį, jis pasiūlė sukurti jam „namus“ – taip gimė džiunglių motyvais dekoruota už dramblio esanti siena.

„Juokingiausia, kad baigęs darbą jis pažvelgė į mokyklą ir pasakė: „Įsivaizduoji, kaip būtų smagu išdažyti visą pastatą?“ – šypsosi Klementina.

Nereikia apsimetinėti, kad nieko nėra

Nors dramblys įspūdingas vizualiai, jo prasmė – gilesnė. Jei turime posakį apie nutylimas problemas „dramblys kambaryje“, K. Gruzdienė akcentuoja „dramblį klasėje“, kai atipinės raidos vaikai ignoruojami ir nesulaukia reikiamos pagalbos.

„Kai apsimetame, kad dramblio nėra, apsistatome aplinką krištoliniais indais ir paskui stebimės, kad jie dūžta, kad ankšta, kad trukdo. Kai suprantame, kad tas dramblys čia yra ir niekur nesitrauks, ir gal jam reikia daugiau vietos, gal paglostyti, kad būtų ramesnis, draugauti, pašnekėti ir neignoruoti – santykis tampa visai kitas. Norime paskatinti pradėti matyti, neapsimetinėti, kad nieko nėra“, – pabrėžia ji.

Dramblys skatina kalbėti apie įtrauktį ir kviečia visuomenę būti atviresnę. Kuo anksčiau vaikas gauna jam reikalingą pagalbą, tuo didesnė tikimybė, kad ateityje jis galės gyventi savarankiškai

„Galime suprasti ir  tėvus, kurie dažnai apie savo „drambliukus“ nutyli – tai natūrali gedėjimo stadija, nes mes visi svajojome apie vaikus, kurie eis tais pačiais raidos žingsniais, kaip daugelis kitų. O kai tas vaikas eina savitai – tai  šokio žingsneliu,  pasišokinėdamas ar koja už kojos, daug tėvų pasirenka nekalbėti. Daugelis galvoja, kad tai dėl gėdos, bet ne visai – tai dėl stigmos, o stigma yra visų mūsų atsakomybė kodėl mes nesukuriame tokios aplinkos, kad galėtume visi pasakyti, jog mes gyvename kitaip”, – patirtimi dalijasi pati autistišką sūnų auginanti moteris.

K. Gruzdienė sako, kad dažnai iš pedagogų girdi priekaištus tėvams, kodėl jie slepia, nieko nedaro, nesiima ieškoti diagnozių. Autizmo paramos fondo įkūrėja pataria palaukti ir belaukiant kurti saugią aplinką ugdymo įstaigoje.

„Susitaikymas ateis. Ir ateis dar greičiau, jei tėvai jausis palaikomi – tik tada jie bus pasiruošę žengti žingsnį pripažinti, įvardinti ir ieškoti pagalbos. Supraskime, kad šioje situacijoje, kaip ir gedule netekties atveju, mes tarsi neturime moralinės teisės sakyti „greičiau greičiau išgedėk, tęsk gyvenimą“. Turime išlaukti. Žinote, koks gyvūnas išreiškia gedulą? Būtent dramblys – net po daugelio metų ateina prie buvusio gentainio kaulų likučių ir paliečia juos savo straubliu“, – sako moteris.

Klementina įsitikinusi, kad didžiausio pokyčio galima diskutuojant ir kalbantis, todėl ir „Pokyčių ambasada“ renkasi kelią be kaltinimų, negatyvo ir renkasi pozityvą bei dialogą.

„Jei draugiškai kvieti kavos – gali turėti draugišką pokalbį. Taip ir ši kampanija – nutikusi visai neplanuotai, nes tikrai nebuvo taip, kad planavome įsigyti dramblį ir tada komunikuoti. Ne, tai buvo vilties dovana sergančiai mamai, o tada menininkas norėjo padovanoti tarsi žaislą vaikams ir kai per jį pasakoji, tas žaislas virsta alegorija”, – sako įtraukties temoje besidarbuojanti alytiškė.

Kelionė per Lietuvą

Dramblys ne tik stovi mokyklos kieme, kaip alegorija minima susitikimuose ar pranešimuose, bet ir fiziškai keliauja per Lietuvą. Tiesa, tik sumažinta jo versija.

Kovo pabaigoje visuomenininkas Viktoras Radajevas kovo pabaigoje ryžosi neeiliniam iššūkiui – pėsčiomis įveikė apie 240 km kelią iš Šiaulių į Vilnių. Be nakvynės, be sustojimo. Šis žygis buvo skirtas svarbiai misijai – atkreipti visuomenės dėmesį į autistiškus vaikus ir pakviesti Lietuvą pagaliau pamatyti „dramblį kambaryje“. 

Kartu su Viktoru keliavo ir mažas geltonas drambliukas, kuris tarsi parvežė saulę iš Saulės miesto Šiaulių į sostinę, nes žygio data sutapo su pavasario lygiadieniu.

„Įspūdinga yra ne tik nueiti kilometrai, fizinė ištvermė, bet ir tai, jog žmogus, visai nesusijęs su autizmu, yra įsitraukęs į šią temą ir nešdamas drambliuką jis nori apie tai kalbėti garsiai ir su kuo daugiau žmonių. Be to, tai buvo tarsi įžanga į Autizmo supratimo mėnesį, kuris minimas visą balandį”, – džiaugiasi Klementina.

Tai ne vienintelė organizacijos iniciatyva – jau penktą kartą rugpjūčio mėnesį vyks žygis „Į Alytų“, kuomet be miego visi norintys kviečiami įveikti 100 kilometrų ir bežingsniuojant pasikalbėti kelyje apie autizmą, apie tai kad jis nėra išgydomas, bet nors kaip tas kelias, kuris žygiuojant yra labai ilgas, bet yra įveikiamas, kai eini ne vienas.

Kviečia prisidėti

K. Gruzdienė įsitikinusi, kad Mango istorija dar nesibaigė.

„Dėl vieno esu rami. Dažnai tėvai, kurie augina atipinės raidos vaikus, jaudinasi dėl jų ateities – sako, mes nežinome kas bus, kai vaikas suaugs, kas nutiks, kai mūsų pačių neliks. Dėl dramblio esu rami ir net menininkui daviau pažadą, kad jei pajausiu, jog dramblys savo misiją atliko ir mums jo nebereikia – pažadėjau, kad jis grįš pas jį ir gal gaus naują misiją. Juk kažkada stebino kitus menininkus ir Kauno kiemelių lankytojus, paskui guodė mamą, dabar padeda mums kovoti su stereotipais ir džiugina vaikus, o jei baigs kelionę – ta baigs ten kur pradėjo – menininko dirbtuvėse“, – šypteli K. Gruzdienė ir kviečia visus prisidėti  prie to, kad kuo daugiau vaikų šypsotųsi, būtų laimingi ir priimti ir skirti 1,2 proc. GPM autizmo paramos fondui „Pokyčių ambasada“, kodas 306247067.