„Per daug anglijančiai nuodėgulinga buvo jo liktis, tegu nors kiek spindulingesnis būna paminėjimas“ /Onė Baliukonė/

Birželio 23 d. Kančėnuose paminėtas iškilių Dzūkijos kūrėjų, poetų, Antano Kalanavičiaus ir Onės Baliukonės atminimas. Į poetės gimtąjį sodelį gausiai susirinkusiems žiūrovams buvo pristatytas profesionalaus teatro „Labas“ spektaklis „Nedingęs“, atiduota duoklė etnografinėms Dzūkijos tradicijoms, vaišintasi ežerų krašto žuviene, sertifikuotais tautinio paveldo gaminiais. 

Onė ir Antanas – kurso ir sielos  draugai

Abu mokėsi tame pačiame Vilniaus universiteto lituanistikos studijų pirmame kurse. Antanas yra lankęsis Onės tėvų namuose, tiesa vėlesniuose, gretimose Bukauciškėse. Atmynė  čia dviračiu nuo savosios Nedzingės. Prisiminimuose išlikęs kaip „baltasis jaunikaitis“ – visas apsirengęs baltai… ir lininiai marškiniai, ir kelnės, netgi batai… 

  Jo gyvenimas buvo skaudus kaip peilio ašmenys. Peilis – reikšminis daiktas. „Jame nelyginant magiško veidrodžio šukėje gali įžvelgti visa, kas ne-įvyko neilgame poeto gyvenime“, – rašė Onė. Peilius gamino meistriškai. Tėvas buvo kalvis…

Nepritapęs mieste grįžo į gimtąjį vienkiemį Sapiegiškyje. Dirbo įvairiausius darbus ir visą laiką rašė. Jo kūrybos nespausdino. Neatpažino talento? Onė atpažino iškart. Visada jį palaikė. Net prie kapo duobės.

Šiandien Antanas Kalanavičius laikomas vienu įdomiausių XX a. antros pusės Europos avangardistų, tačiau vis dar nepakankamai gerai žinomas. 

Teatrinis pasivaikščiojimas po Antano gyvenimą ir kūrybą  Onės sodelyje

„Nedingęs“ – taip pavadintas spektaklis, skirtas Antano Kalanavičiaus atminimui. Žinomos teatro ir televizijos aktorės Vitalija Mockevičiūtė, Neringa Varnelytė ir Jurga Kalvaitytė tarsi trys laumės vedė žiūrovus į nelengvą kelionę nuo poeto gimimo iki mirties. „Tokia jau ta Dzūkija…miškai, raistai… ten laumės visur tūsos. Kartą kalvio ir žolininkės šeimoje gimė sūnus. Tik gimė sūnus ir laumės iškart prisistatė… ir jau būdavo mada, kad žmonės klausė, ką tos laumės lemia…“, – aiškino aktorės. Pasidaro „aišku“, kad jei vaikas keistesnis, „čiudnesnis“ auga – laumės kaltos. „Laumių įtakos“ nepavyko išvengti Antanui visą gyvenimą. (Kaip ir Onei. Kartais pati sakydavo, kad esanti laumių sukeistas vaikas.)

Bet 1965-ųjų metų lituanistų kursas buvo talentingas ir šaunus: Petras Dirgėla, Viktoras Brazauskas, Marytė Kontrimaitė, Aloyzas Tendzegolskis, Antanas Kalanavičius, Bronius Kašelionis, Onė Baliukonytė… ir tądien tarp žiūrovų buvusi ištikimoji Onės draugė Angelė Valienė. Aktorių pakviesta į iš anksto nesurežisuotą stop kadrą,  visą vakarą vaikščiojo maloniai nustebinta…ir be galo laiminga tokiu būdu vėl atsidūrusi jaunystės draugų ratelyje.

Laimingas studijų metais jautėsi ir Antanas, sutikęs čia savo gyvenimo moterį Petą… „Ėjom ir ėjom mudu, ėjom ir ėjom mudu, naktį rūtom vainikuotą, naktį rūtom iškaišytą…“, – atskriejo Antano eilėraščio žodžiai tarsi nuo Milioniškių kryžkelės…. Ėjo abu į Antano tėvų namus. „Pirkia buvo labai senoviška… ten buvo viena didelė patalpa, kur tilpdavo viskas. Asla – plūkto molio“, – prisimena Peta. Antano mama mėgdavo ją drėkinti, purkšdama vandenį, o marti kartą pabandė sausinti – parsinešė nuo kelio lengvų baltų smilčių, o kartu su jomis ir naujų nepastebėtų gyventojų, kurie skaudžiai sukandžiojo kojas… Bandymas klijuoti tapetus miltais irgi nepavyko. Užtat Antanui nupirko didelį rašomąjį stalą…baltą, pušinį, su stalčiais… kad kūryba visa sutilptų. Parvežė arkliu kinkytu vežimu iš Alytaus. 

Retkarčiais Antano poeziją spausdindavo literatūrinis žurnalas „Nemunas“… Tuometinis redaktorius Robertas Keturakis įvertino ne tik eilėraščių,  bet  ir Antano peilių išskirtinumą – redakcijoje švystelėtas peilis lengvai įsmigo į spintos duris! „Turiu puikų ginklą apsiginti, jei kada tektų atsidurti keblioj situacijoj tamsiu paros metu“, – nusprendė redaktorius. 

O į nepripažinto poeto širdį vis smigo ir smigo nelengvi gyvenimo išbandymai. Trečiojo infarkto širdis nebeatlaikė.

„Žmogui gimstant ponas Dievulis pakabina danguje kiekvienam po žvaigždę… Gyvenimą žemėje su žvaigžde sieja gyvybės siūlas… Kai mirtis nukerpa jį, žvaigždė vis tiek lieka šviesti”, – aktorių lūpomis kalbėjo dzūkiška filosofinė išmintis… 

Kiekvienas spektaklio veiksmas vyko vis kitoje Onės sodelio vietoje… tai buvo tarsi pasivaikščiojimas po Kalanavičiaus kelio  Kalvarijas… „Vaikystė“, „Pirkaitė“, „Universitetas“, „Akmenų lauku“, „Žvaigždynai“ – taip vadinosi šios stotelės.

Antano Kalanavičiaus šviečiančią žvaigždę visuomenė dar tik pradeda atrasti. Po mirties išleistos dvi poeto kūrybos knygos „Ne akmenys guli“ ir „Dvi saujos laiko“ bei Perpetua Dumšienės (Petos) prisiminimų knyga „Dulkėto erškėčio ugny“. 

Po spektaklio ant Skaitymo suolelio sode prisėdę aktorės dalinosi įspūdžiais ir  prisiminimais, kaip gimė idėja sukurti spektaklį. Prie jo atsiradimo netiesiogiai yra prisidėjusi ir Onė Baliukonė, kažkada pagyrusi jaunutę aktorę Vitaliją Mockevičiūtę, kaip ji puikiai be interpretacijų, be nereikalingų intonacijų skaičiusi Antano Kalanavičiaus eiles…

Renginyje kalbėjusi Alytaus rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Giedrė Volungevičienė pažymėjo, kokią ypatingą reikšmę žmogaus gyvenime turi sodas… Kančėnų kaimo bendruomenės pirmininkė Monika Ražanauskienė pasidžiaugė, kad žymiosios kraštietės sodelį pavyko išsaugoti ir jis keliasi naujam gyvenimui.  Alytaus rajono tarybos narys Algirdas Vrubliauskas pažymėjo vietos gyventojų pastangas, atveriant čia naują kultūrinę erdvę. Renginyje dalyvavo Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorius Aivaras Vyšniauskas, direktoriaus pavaduotojas Arvydas Balčiūnas, Daugų seniūnė Irma Kašėtienė, asociacijos „Daugų kraštas“ pirmininkė Raimonda Šilalė, poetės Onės Baliukonės sesuo Aldona Januškauskienė, artimieji, giminaičiai.

Aktorėms dėkota už išskirtinę galimybę susitikti… ne prie televizoriaus, o tikrame gyvame teatre. Puiku, kad profesionalus teatras taip išplečia savo ribas ir pasiekia kaimo vietovę: jos pievas, laukus ir, svarbiausia, žmones.

Vakarojimas prie mažojo Joninių laužo

 Spindulingesnį paminėjimą tąvakar tęsė Daugų folkloro ansamblis „Kuparas“ (vadovė Danutė Zarauskienė). Prie įsiliepsnojusio laužo skambėjo liaudies dainos, sukosi šokėjų poros. Nors pasak profesorės Viktorijos Daujotytės,  Onė nebuvo labai etnografiška, bet gerbė savo dzūkiškas šaknis. Jai patikdavo liaudies dainos, kurias dainuodavo mama… „Liaudies daina – tai jausmo grynuolis, tyros žmogaus širdies sukurtas tarsi iš nieko“, – yra sakiusi Onė Baliukonė. Tuo tarpu  Antano Kalanavičiaus poetinė kalba tarsi iš seno archajiško žodyno… Išskirtinio grožio žodis „vilgatis“, reiškiantis pirmąją vos juntamą drėgmę, jau beveik nebevartojamas…bet Joninės (arba Rasos) puiki proga jam atgimti. Kaip ir daugeliui kitų, kuriuos prasminga prisiminti ir atgaivinti, minint Dzūkijos (Dainavos) metus.

Vakarojimą sode vainikavo puiki vakarienė, kurią ruošė Daugų seniūnijos bendruomenės. Bendruomenė „Daugų kraštas“ vaišino karšta ant gyvos ugnies verdama kvapnia žuviene, o Kančėnų kaimo bendruomenė „Dėmesio centras“ – sertifikuotais tautinio paveldo gaminiais ir kitais kaimiškais valgiais.

Dėkojame visiems, padėjusiems surengti šventę. Ačiū visiems, pagerbusiems mus savo apsilankymu.

Kultūros programos projektą „Įvietintas menas: teatro „Labas“ spektaklis „Nedingęs…“. Kančėnai. Poetės Onės Baliukonės sodelis“ finansavo Alytaus rajono savivaldybė. Projekto rėmėjas – UAB „Dvarmedis“. Informaciniai rėmėjai: laikraštis „Alytaus naujienos“, laikraštis „Dainavos žodis“, www.arsa.lt, www.danielius.net, www.alytauskrastas.lt, www.alytusplius.lt Dėkojame.

Rita Mikuckienė

Alytaus rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Kančėnų filialo vyres. bibliotekininkė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

« ‹ of 3 › »