Petras Makaraitis-Tarpukario Nedzingės šaulių namų statytojas (foto)

Tarpukariu Varėnos raj. Nedzingės šaulių namų statybomis rūpinosi Nedzingės pradinės mokyklos mokytojas Petras Makaraitis. Jis aplinkiniuose kaimuose rinko pinigus, o paaukotus grūdus veždavo parduoti į Alytaus turgų. Sėkmingai pastačius šaulių namus, ten po mišių jaunimas rengdavo vaidinimus, žaidimus ir žinoma šokius.

P. Makaraitis kartu su savo laikmečio mokytojais buvo ne paprastai stiprūs visuomenininkai, be jokio užmokesčio ir po pamokų mokė kaip būti tvirtais Lietuvos patriotais.

Deja,  1941 m. birželio 14-15 d. jis kartu su savo žmona Teofile buvo išvežti į tremtį. Ir grįžo į Lietuvą tik 1956 m.

Šiuo metu Petro Makaraičio statytuose šaulių namuose įsikūrę Nedzingės biblioteka ir kultūros namai.

Nedzingės kaimo kraštotyrinkė Irena Maciulevičienės surinkta informacija bei nuotraukos:

Petras Makaraitis(Makaravičius),Benedikto gim. 1906 m. vasario mėn. 13 d. Alytaus apsk. Merkinės valsčiuje Vadėnų kaime, ūkininko Makaravičiaus Benedikto šeimoje. Mokytojų seminariją baigė Veiveriuose, ten ir susipažino su būsima žmona Teofile Gegužinskaite. Nežinau kur mokėsi gimnazijoje, greičiausiai Alytuje. Vėliau mokytojavo Kucakiemio pradinėje mokykloje. Po to buvo Nedzingės pradinės mokyklos mokytojas. Dar nebuvo vedęs kai minėjo mokytoją Karinauskaitę, su kuria jis artimai bendravo. Bet jam vedus, jų draugystė nutrūko.

Būdamas Nedzingės mokytoju, o taip pat šaulių būrių vadu aktyviai dalyvavo Nedzingės šaulių namus. Tuo laiku ir vedė. Buvo paskirtas Perlojos pradinės mokyklos vedėju, o jo žmona-mokytoja. Tuo laiku prieš karą sulietuvino savo pavardę į Makaraitis. Nežinia kuriais metais mokėsi karo mokykloje. Yra daryta nuotrauka 1934 05 10 d. Panemunėlyje.

Tremtin buvo išvežti 1941 m.

Birželio mėn. 15 d. Jonyčiai Teofilę ragino nenakvoti Perlojoje. Bet ji liko. Naktį ją ir ižvežė.
P. Makaraitis buvo likęs Vadėnuose, labai pergyveno jog Tefutė (taip vadino savo
žmoną) yra silpnos sveikatos, kaip viena ji ten vargs. Gerai prisimenama, jog sakė, kad karas neišvengiamas. Todėl paprašė savo brolį Juozą, kad šis jį nuvežtų į Varėnos geležinkelio stotį. Ten ešalonas dar stovėjo, todėl ir
savo noru atvykusįjį uždarė į vagoną pas savo žmoną (prieš tai buvo smarkiai sumuštas).

Buvo ištremti į Altaisko srities Slavgorado miestą. Ten gyveno iki 1946
m. sausio 31 d. kol buvo areštuotas, nuteistas ir išsiųstas į Irkutsko lagerius. Grįžo į Lietuvą 1956 m. rugsėjo pabaigoje invalidu. Mirė 1962 m. balandžio mėn. Skriaudžiuose. Palaidotas Nedzingės kapinėse.