Prezidento G. Nausėdos nuomonė ne visagalė: Europos žmogaus teisių teismas nusprendė kitaip

Tarptautiniai teismai rodo, kad teisingumo sistema Lietuvoje nėra nepriklausoma – net aukščiausi teismai vadovaujasi prezidento veto kaip neginčijamu argumentu, paneigdami galimybę teisėtai ginčyti sprendimus.

Tai – ne vien tik buvusio ministro Eimučio Misiūno neskyrimo į teisėjo pareigas atvejis. Panašu, kad ir garsiai eskaluojamas, bet niekaip neužbaigiamas „Čekiukų“ skandalas tarsi sąmoningai palaikomas gyvas. Šiuo mažu skandalu ar tik neslepiami didesni?

Ministro postas – tarsi bausmė, nebeleidžianti grįžti į buvusias pareigas.

Keistą „bausmę“ atlikęs buvęs teisėjas Eimutis Misiūnas įrodė, kad neteisūs buvo ir jam „atvėsti“ liepęs prezidentas, ir jo skundo net priimti nenorėję teismai.

Prezidento sprendimas – svarbus, bet ne visagalis. Tai patvirtino Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), konstatavęs, kad Lietuva pažeidė buvusio vidaus reikalų ministro E. Misiūno teises, nes nesuteikė jam galimybės teismuose ginčyti prezidento Gitano Nausėdos sprendimo neskirti jo Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėju.

E. Misiūnas šiame teisme dirbo iki 2016-ųjų gruodžio, kai buvo paskirtas vidaus reikalų ministru. Šias pareigas jis ėjo trejus metus. Baigęs ministro kadenciją, E. Misiūnas siekė sugrįžti į teisėjo darbą, tačiau prezidentas G. Nausėda jo paskyrimo nepatvirtino, motyvuodamas tuo, kad buvęs politikas turi „atvėsti“ – vadinamąja politinio atšalimo taisykle.

Nors E. Misiūnas bandė šį sprendimą skųsti teismuose, nei vienas iš jų net nepriėmė jo skundų nagrinėti. Galiausiai jis kreipėsi į EŽTT, kuris pripažino, kad Lietuva pažeidė jo teises, numatytas Europos žmogaus teisių konvencijoje.

Už patirtą neturtinę žalą EŽTT priteisė E. Misiūnui 10 tūkst. eurų. Šią sumą valstybė privalės išmokėti per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo. Sprendimas įsiteisės, jei nė viena iš šalių per tris mėnesius neprašys bylos perduoti EŽTT Didžiajai kolegijai arba jei abi šalys pareikš, kad tokio prašymo neteiks.

Ši byla ne tik iškėlė klausimų dėl buvusių politikų galimybės grįžti į ankstesnes pareigas, bet ir priminė, kad net aukščiausių šalies vadovų sprendimai turi būti pagrįsti ir patikrinami teisinėmis priemonėmis.