Tragiška Nedzingės meilės istorija apie Joną ir Onytę (video)

Tęsiu toliau straipsnių ciklą „Užmaršties dūlkes nupūtus“.  Šįkart pristatau 1945 metų tragišką nedzingiškių Jono ir Onytės meilės istoriją.

Ją man padėjo užrašyti Nedzingės kraštotyrininkė Irena Maciulevičienė, nedzingiškės Vanda Mockevičienė ir Ivanauskienė.

Gausi Vitkauskų šeima  po demarkacinės Lietuvos-Lenkijos linijos panaikinimo apie 1940 m. iš Punsko atsikėlė gyventi į Varėnos rajono Nedzingės kaimą.

Ankstyvą 1945 m. pavasarį jau praėjus ir neramiai fronto linijai, Nedzingės jaunimas rinkdavosi į vakarones, šokdavo. Vos sulaukiusieji pilnametystės vaikinai mįslingais žvilgsniais viliojo paneles.

Aštuoniolikmetis Jonas Vitkauskas(g. 1927 m.) buvo gražus, aukštas, draugiškas jaunuolis. Dėl tokių paprastų ir dailių bruožų jį įsižiūrėjo visos krašto merginos. Tačiau šiam į akį krito dviems metais vyresnė pasiturinčių ūkininkų Švedų duktė Ona(g. 1925 m.). Pasak liudininkų ši, kad ir neturėjo princesės grožio, buvo šiek tiek šluba, tačiau Jonas didžiausią meilę jautė jos gerai širdžiai, nuoširdžiam žvilgsniui, taip pat, kad ji puikiai mokėjo  šeimininkauti namuose, audė, mezgė, siuvinėjo.

Abu vienas kitam patiko, tačiau jaunųjų meilei trukdė Onos tėvai. Pretekstas tam buvo paprastas: Jonas per jaunas jų Onutei, be to jo šeima per “biedna” giminiuotis su jais.

1945 m. kovo mėn.vieną sekmadienį  Jonas ir Onytė aplinkiniai matė juos  visur kartu vaikščiojant, draugiškai kalbant. Tačiau tėvai jų vakare namuose nesulaukė. Sako, kad jie vienu du nakvojo Zidarkos pirtį, pas Čenulevičių.

Pirmadienio rytą Nedzingėje netoli dvaro nugriaudėjo sprogimas. Žmonės subėgę pamatė granata susisprogdinus įsimylėjėlius Joną ir Onytę. Jų kūnai buvo žiauriai sumaitoti. Manoma, kad prieš sprogimą jie buvo vienas šalia kito, gal net ir apsikabinę, o granata buvo numesta tarp judviejų.

Abiejų lavonų viduriai buvo išdraikyti visur aplinkui, netgi ir ant šalimais esančio klevo šakų. Pasak liudininkų ji labiau buvo sudarkyta nei Jonas.

Ona Danevičienė(gim. 1937 m.) bene pirmutinė pamatė tą kraupų vaizdą, ji nubėgusi į mokyklą apie tai pranešė mokytojai, o ši kartu su visais mokykloje buvusiais mokiniais(apie 50-60) atskubėjo į įvykio vietą. Subėgę nedzingiškiai abiejų žuvusių įsimylėjėlių tėvamas padėjo surinkti  Jono ir Onytės kūno dalis. Stebėtina tai, kad Švedienė verkdama į pintinę stengėsi dėti tik dukters palaikų dalis, kad tik nesumaišius su Jono.

Žuvusieji buvo pašarvoti kiekvienas savo namuose, Jonas- Nedzingės dvare, Onytė- Panedzingės kaime(1.5 km už Nedzingės).

Vitkauskai norėjo, kad jaunuoliai būtų pašarvoti kur nors kartu, nes jei jau taip buvo lemta, kad širdys susimaišė, tai tegul ir būna jiedu palaidoti į tą pačią duobę, tačiau tam kategoriškai pasipriešino Onytės mama. Ji kažkam prasitarė:,“ jei jų neišskyrėm gyvų, tai nors mirusius išskyrsim..“

Onytė buvo aprengta balta bliuskute ir sijonu, o Jonas-melalio kostiumu iš vilnos.

Kaimo merginos nupynė rūtų vainiką ir jį kartu su rūtų šakele Jonui pakišo už kostiumo atlapo.

Laidojo vienu metu, tačiau karstai į bažnyčią nebuvo nešami, tada tai buvo „ne madoj“.

Jonas ir Onytė palaidoti šalia vienas kito. Nedzingės jaunimas Jono kapą aptvėrė medine tvorele, apsodino žemais medeliais.

Švedienė kas vakaras eidavo prie dukters kapo raudoti, vos neišprotėjo. Gal po metų vėlų vakarą tose kapinėse keli partizanai ją gulinčia pakėlė ir patarė daugiau be reikalo čia neiti. Ši gi nusigandusi, apstojo taip dažnai eiti į Nedzingės kapus, atsikvošėjo ir pradėjo dirbti primirštus namų ruošos darbus.

Spėjama, kad tie vyrai ne šiaip sau atėjo į kapus, tuo metu kaip tik ten prie kapų vyko garsusis partizanų suvažiavimas.

Netrukus po šios tragedijos Vytautas Jakavonis gyvenantis Kasčiūnų kaime, Varėnos rajone, netoli Mardasavo, ganydamas karves parašė garsiąją dainą apie Joną ir Onytę.

Ši daina labiau paplito apie Merkinę, Liškiavą, Ilgininkus nei apie Nedzingę.

Jos dalį padainavo Nedzingės kaimo folkloro ansamblis. Pažiūrėkit:

Daina apie Joną ir Onytę

Netoli Nedzingės gyveno pora

Jonas jaunikaitis ir gėlė Ona.

 

Bet visa nelaimė, kad tėveliai draudė

Juos abudu sekė pavyduolė draugė.

 

Jei kada sueina Jonas ir Onytė

Tėveliai nežino nei ką pamanyti.

 

Nedėlios rytelį saulė aiškiai švietė

Mama į bažnyčią Onos eiti kvietė.

 

Negaliu aš eiti miela,motinėle,

Nes gali nuvysti persodytos gėlės.

 

Tėveliams išėjus, Jonelis atėjo.

Pavyduolė draugė greitai sužinojo.

 

Padaryt nelaimės porai pažadėjo

Pasakyt tėveliams, kad Jonas atėjo.

 

Tėveliai supykę grįžo greit iš miesto

Norėjo pabarti Jonelio nekviesto.

 

Jonelis tylėjo tik žodį kalbėjo

Skubinkis, Onute, skubinkis greičiau.

 

Mama jos neleidžia, kur eini, Onyte,

Sudiev gal negrįšiu, mylima mamyte.

 

Gi tu nenorėjai, kad myliu Jonelį

Ašarėlėm girdei kasdien man veidelį

 

Eidami į mirtį abu pasbučiavo

Ir po žaliu klevu mirti nukeliavo.

 

Tik žalias klevelis jų mirtį regėjo

Pavyduolė draugė tą šūvį girdėjo.

 

Šūvis nuaidėjo, ir abu jie krito

Jonas ir Onytė kaip gėlės nuvyto.

 

Ačiū, motinėle, kad užauginai

Senam tėvužėliui, kad išmaitinai.

 

Ir įsidėmėkit, tėveliai, mamytės

Nedrauskit mylėti Joneliui Onytės.