Kariškių piligriminis žygis Lenkijoje (foto)

Donatas Suchockis

Lietuvos kariai jau septintąjį kartą dalyvavo piligriminiame žygyje Lenkijoje. Šiais metais žygis nuo Varšuvos centro iki Čenstachavos Dievo Motinos šventovės vyko rugpjūčio 4 – 15 dienomis. XXII – ojoje tarptautinėje karių piligriminėje kelionėje, tarp nesuskaičiuojamos galybės dalyvių, Sausumos pajėgų karių piligrimų sudėtyje dalyvavo ir atstovė iš Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų bataliono, eilinė Vaida Šacikauskaitė. Vos grįžusį į tarnybos vietą po žygio Vaida sutiko pasidalinti dar visai šviežiais įspūdžiais.

Kas paskatino dalyvauti žygyje?

Visų pirma buvau atrinkta kuopos vadovybės, kaip galima kandidatė dalyvauti šiame piligriminiame žygyje, dėl savo aktyvios sportinės ir kultūrinės veiklos dalinyje. Be abejonės, vedina smalsumo ir noro geriau pažinti kaimyninę šalį, pagilinti teologines žinias, galiausiai noro save išbandyti tiek fiziškai, tiek dvasiškai tokiame netrumpame žygyje, su dideliu entuziazmu sutikau dalyvauti.

Koks buvo žygyje įveiktas atstumas, ar prieš žygį reikėjo papildomo fizinio pasirengimo?

Ne, man papildomo pasirengimo nereikėjo. Viskas ko reikėjo, tai gera avalynė, stipri motyvacija ir puiki nuotaika. Per dešimties dienų žygį įveikėme apie 360 km atstumą per miestelius, kaimus, miškus ir laukus. Kiekvieną dieną iki 20 valandos atvykdavome į įrengtas stovyklavietes, kuriose turėjome galimybę pailsėti, pasirengti kitos dienos žygiui. Ryte pravažiuojantis automobilis su garsiakalbiu žadindavo visus skelbdamas netrukus prasidėsianti naują dienos žygio etapą. Visą žygį įveikiau be jokių traumų ar žymesnių nuotrynų, nepraleidau nei vieno žygio etapo. Garbingai atstovavau Birutės bataliono vardą.

Kokių žmonių teko sutikti žygio metu, ar buvo pažystamų, ar susiradai naujų draugų?

Lietuvos karių buvo apie 30, bet iki žygio nei vieno jų nepažinojau, tačiau susipažinti ir susidraugauti netrukome, visi labai draugiški ir paslaugūs. Kariuomenėje, kad ir nepažystami, visi vieni su kitais elgiasi kaip su šeimos nariais. Lietuvių tarpe dalyvavo penkios karės, su viena jų, Marija, ypač artimai susibičiuliavome, drauge įveikėme visą žygį. Taip pat buvo įdomu susipažinti su užsienio šalių kariais, pabendrauti, pasidalinti patirtimi kariuomenėje. Pakeliui, žygio maršrute, nustebino Lenkijos gyventojų svetingumas, vaišingumas. Beveik kiekviename kaimelyje ar miestelyje pasitikdavo gyventojai su vaišėmis, kvietė užeiti, dalino vaisius, daržoves, kitus užkandžius. Jau po pirmos dienos žygio galėjome turėti maisto visai kitai savaitei. Viso žygio metu pamatę Lietuvos vėliavą lenkai sveikino mus, vadino broliais kaimynais, džiaugėsi matydami ir linkėjo gero kelio. Taip pat teko matyti daugybę piligrimų nešančių kūdikius, vedančių vaikus su negalia, senelius, keliaujančius į šventąją Dievo Motinos šventovės vietą su tikslu gauti Dievo palaimą, išsakyti savo maldas ir pan.

Ką įdomaus teko pamatyti, kas paliko didžiausią įspūdį?

Viso žygio metu, pakeliui aplankėme nemažai įspūdingo grožio bažnyčių. Architektūra, puošnus vidaus dekoras ir freskos atrodė labai įdomiai. Žinoma, žygio tikslas buvo aplankyti Dievo Motinos šventovę , bei pamatyti šventovėje saugomą stebuklingą Dievo Motinos Marijos – Juodosios Madonos paveikslą. Pamatyti šį objektą troškome visi labiausiai, tai ir skatino eiti pirmyn, noras pasiekti užsibrėžtą tikslą. Tad žygio pabaigoje didžiausią įspūdį ir paliko šios įspūdingos vietos lankymas. Šventovė yra labai gražioje vietoje, vidus toks puošnus, tiesiog kvapą gniaužiantis.

Ar dar kartą ryžtumeisi eiti šį žygį?

Be abejonės! Nedvejodama, jei tik bus galimybė ateityje, būtinai dalyvausiu bei linkiu visiems išmėginti save tokiame ar panašiame žygyje.

Parengė BMPB l. e. S5 viršininko pareigas vyr. ltn. Donatas Suchockis