In Memoriam Tautvydas Prieskienis, Dzūkijos kultūros ąžuolas (video)

Balandžio 2-ąją Varėnos kraštas neteko žmogaus, kurį daugelis vadino paprastai – savas. Išėjo Tautvydas Prieskienis – ilgametis Kibyšių kultūros namų vadovas, liaudies muzikantas, tradicijų sergėtojas ir bendruomenės telkėjas. Tačiau labiausiai – žmogus, mokėjęs būti su žmonėmis.

Video:

Jo gyvenimas nebuvo lengvas nuo pat pradžių. Gimęs tremtyje, Krasnojarsko krašte, į Lietuvą sugrįžo dar kūdikis, nešamas mamos rankose. Šeimos istorija paženklinta tremties, netekčių ir sudegintų namų, tačiau būtent iš šių patirčių, regis, ir gimė tas ypatingas Tautvydo santykis su žmogumi, žeme ir tradicija.

Jis dažnai sakydavo, kad reikia atsitiesti ir kurti – kiekvienam pagal savo galimybes. Ir kūrė. Ne dideliais lozungais, o kasdieniu darbu mažame kaime, kuris jo dėka tapo gyvu kultūros židiniu.

Daugiau nei du dešimtmečius vadovaudamas Kibyšių kultūros namams, Tautvydas ne tik organizavo renginius – jis juos pripildė prasmės. Jam nepakako „tiesiog koncertų“. Jis siekė, kad kiekviena šventė turėtų šaknis. Kad žmonės ne tik susirinktų, bet ir prisimintų, kas jie yra.

Bene ryškiausias jo darbų pėdsakas – atgaivintos ir puoselėtos Oninių šventės. Čia nebuvo vaidybos dėl grožio: žmonės, apsirengę tautiniais drabužiais, pjovė rugius, rišo pėdas, dainavo taip, kaip dainavo jų seneliai. Tautvydui tai buvo ne folkloras – tai buvo gyvenimas.

Jis pats buvo tas gyvenimas. Savamokslis muzikantas, pirmąjį akordeoną paėmęs į rankas dar paauglystėje, jis ilgus metus vadovavo kapelai, subūrė dešimtis muzikantų ir dainininkų. Jam muzika buvo daugiau nei garsas – tai buvo bendrystės kalba. „Tai ne darbas, o gyvenimo būdas“, – yra sakęs jis.

Tautvydas Prieskienis, Žmogus – ištikimas tradicijoms, bet kartu gebantis jas perteikti gyvai, suprantamai šiandienos žiūrovui. Jis tikėjo, kad kultūra kaime nėra praeitis – ji yra dabartis, jei tik yra kam ją nešti.

Ir jis nešė. Su šypsena. Su paprastumu. Su tuo dzūkišku nuoširdumu, kuris nereikalauja didelių žodžių.

Tie, kurie jį pažinojo, prisimins ne tik renginius ar dainas. Jie prisimins žmogų, kuris visada pasisveikindavo, kuris mokėjo išklausyti, kuris tikėjo, kad net mažoje bendruomenėje gali gimti dideli dalykai.

Tautvydo išėjimas – tai ne tik netektis artimiesiems ar kolegoms. Tai tyliau skambantis akordeonas visame krašte. Tačiau jo pradėtos dainos nenutils – jos liks žmonėse, šventėse, tradicijose, kurias jis taip nuoširdžiai saugojo.

Ilsėkis ramybėje, Tautvydai. Dzūkijos laukuose dar ilgai skambės Tavo dainos.

P.s. Velionis pašarvotas Kibyšių kultūros centre.

Karstas išnešamas šeštadienį, balandžio 4 d. 13.20 val. Laidotuvės vyks Liškiavos kapinėse apie 14 val.