Valentino Algirdo Kaliūno fotografijų paroda „Gimtinės peizažai“ Varėnoje

Varėnos viešojoje bibliotekoje veikia kraštiečio menininko, subtilaus Dzūkijos grožio dainiaus Valentino Algirdo Kaliūno fotografijų paroda „Gimtinės peizažai“. Parodos atidaryme nuotraukose užfiksuotais vaizdais džiaugėsi ir autorių sveikino Varėnos viešosios bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius. Leidėjas Tomas Andrius Valuta prisiminė V. A. Kaliūno indėlį leidžiant knygą „Senajai Varėnai 600“, kurioje net dvidešimt jo nuotraukų, viena jų puošia leidinio viršelį. Dalyviai, gardžiuodamiesi žolelių arbata žiūrėjo filmą „Švytėjimas“, sukurtą menininko fotografijų motyvais. Filmo įrašas saugomas Varėnos viešojoje bibliotekoje, gyventojai gali jį pažiūrėti jiems patogiu laiku.

V. A. Kaliūno pažintis su menu prasidėjo vaikystėje, knygoje „Išgyvenimų ir patirčių atspindžiai“ (9 p. 11) jis prisimena, kaip tėvas Petras Kaliūnas kartu su mokytoju Andriu Ryliškiu pastatė M. Petrausko operą „Birutė“. „Kostiumai ir scenos dekoracijos buvo išsinuomoti iš Kauno teatro, o vokalines partijas atliko tėvo vadovaujamo bažnyčios choro solistai. Operos premjera įvyko tuometiniuose Varėnos šaulių namuose (per karą šį gražų pastatą sunaikino gaisras). Bažnyčios choro repeticijos dažnai vykdavo mūsų namuose, giesmių melodijos veikė mano muzikinę klausą ir skatino vaikišką smalsumą. Kartą mane, ketverių metų vaiką, tėvas aptiko prie fisharmonijos bandantį vienu pirštu atkartoti giesmių melodijas. Jis pasisodino mane ant kelių ir prasidėjo kasdienės muzikos pamokėlės. O kai karo metu pas mus apsigyveno du vokiečių karininkai, vakarais aš jiems surengdavau koncertinį pasirodymą. Išreikšdami savo dėkingumą, jie vaišindavo mane šokoladu ir tėvui sakydavo, kad, pasibaigus karui, išsiveš šį vaikį krimsti rimtų muzikos mokslų“.

Valentinas Algirdas Kaliūnas yra universalus menininkas, galintis didžiuotis pasiekimais daugelyje meno sričių: muzikoje, tapyboje, grafikoje, fotografijoje, teatro režisūroje, aktoriniame mene, eseistikoje. Jis ilgai ieškojo savo kelio meno labirintuose, studijavo J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje,  Juozo Miltinio Panevėžio teatre, B. Ščiukino aukštesniojoje teatro mokykloje Maskvoje, Vilniaus dailės institute. Piešė, tapė drobes,  vaidino kine ir teatre, režisavo spektaklius (jam teko dirbti ir Valstybiniame jaunimo teatre kartu su legendine režisiere, kraštiete Dalia Tamulevičiūte), rašė literatūros kūrinius, dirbo pedagogu, rengė parodas. Menininkas džiaugiasi, kad ir jo vaikai įsitvirtino meno pasaulyje: sūnus Vilmantas – dirigentas, dukra Jonė – altininkė, Rūta – grafikos dizainerė.

Apie fotografijos atradimą V. A. Kaliūnas pasakoja: „Kartą poilsiaudamas Birštono sanatorijoje sumaniau įamžinti Nemuno vingį. Tapydamas taip sušalau, kad visas gydymas nuėjo šuniui ant uodegos. Palatos kaimynas pasižiūrėjo į mano peizažą ir tarė: „Tapai beveik taip, kaip fotografuoji. Kam tau šalti? Nufotografuok, o paskui šiltame kambaryje tapyk“. Taip ir padariau. Fotografuoti pradėjau tarsi žaizdamas, o paskui ir užsikrėčiau – pasidarė įdomu. Paroda po parodos, jau koks pusšimtis būtų. Kartą Druskininkuose vienoje sanatorijoje surengiau parodą, po kiek laiko pastebėjau – dviejų nuotraukų trūksta. Pasirodo, sanatorijoje viešėjo Lenkijos ir Lietuvos prezidentai Aleksandras Kwasniewskis, Valdas Adamkus su žmonomis. Jolanta Kwasniewska susidomėjo nuotrauka, kurioje Druskonio ežeras ir jame atsisipindinti raudona miesto bažnyčia. Sanatorijos darbuotojai jai padovanojo tą darbą, antrąjį išsirinko Alma Adamkienė“.

 Kiekvieną pavasarį V. A. Kaliūnas iš Vilniaus grįžta į Senąją Varėną. Gimtinėje užsiima kūryba ir pamėgta žvejyba. „Gamtoje jaučiuosi labai laimingas. Su fotoaparatu kartais kokius 15 kilometrų aplink upelius sukariu. Kartą traukdamas už kelmo užkliuvusį upėtakį su brangiu fotoaparatu murktelėjau į vandenį. Dabar tas fotoaparatas kaip butaforija ant etažerės guli. Menas reikalauja aukų“, – juokavo menininkas.

„Peizažinei tapybai artimose fotografijose vyrauja subtili pustonių harmonija: dulksvi efemeriški tonai priešinami ryškiam, spalvingam žalsvų, gelsvų ir rusvų spalvų koloritui. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šie fotolakštai jaukūs, kupini muzikalios harmonijos jausmo, bet įsigilinęs į juos suvoki – gamtos reiškiniuose atsispindi būtis, čia alsuoja tragiškumu. Nerimą, net skausmą išreiškia aitrios rudeniškos geltonos, rausvos spalvos ir kitų auksinių spalvų deriniai, atgaivinantys nostalgiškus prisiminimus apie prarastą žmogaus ir gamtos harmoniją“ (Išgyvenimų ir patirčių atspindžiai, 2010, p. 9-10).

2011 m. už aktyvią kūrybinę ir visuomeninę veiklą, fotografijose ir paveiksluose įamžintą Varėnos krašto grožį ir unikalumą fotomenininkas, dailininkas, režisierius Valentinas Algirdas Kaliūnas apdovanotas Varėnos rajono savivaldybės kultūros premija ir kultūros ir meno tarybos ženklu „Sidabrinė bitė“.

Daiva Armonienė, Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė