Ilona Zalanskienė – nuostabioji Varėnos chorų vadovė

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė

Senosios Varėnos parapija bažnytinio choro neturėjo daugiau kaip penkiolika metų. Tikintieji, šventadieniais ir per bažnytines šventes Mišioms ar  įvairioms bažnytinėms šventėms susirenkantys į Šv. Archangelo Mykolo bažnyčią, pastatytą prieš pora dešimtmečių, tenkinosi atsitiktinėmis „giedrokomis“. Iš kurgi rasis tos giesmininkės, kai nėra gero organizatoriaus…

 Sykį bažnyčios  vargonininkė Elvyra Sinkevičienė pakalbino Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokytoją Iloną Zalanskienę, kuri tąkart talkino senosioms giesmininkėms. Paprašė, kad Ilona organizuotų S. Varėnos bažnytinį chorą. Ilona pamąstė: „Ar aš turiu teisę atsisakyti?.. Kas, jei ne aš, suburs tą chorą“.

Ilona Zalanskienė, kelių Varėnos chorų dirigentė, turi didelę darbo patirtį. Naujosios Varėnos kultūros centre ji buvo subūrusi berniukų chorą, kuriam vadovavo kone penkiolika metų. Taip pat ir suaugusiųjų mišrų chorą „Harmonija“. Tiedu chorai  pripažinti ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu lygiu. Prancūzai, klausydamiesi, kaip dainuoja lietuviukai, net apsiverkė iš susižavėjimo. Juk muzikos menas, dainavimas greičiau ir stipriau negu kiti menai pasiekia ir pavergia žmogaus – vaiko ar suaugusiojo – širdį. Pagal klausytojų reakciją chorvedys gali pasitikrinti savo choro brandumą. Grožis gali taip sukrėsti žmogaus esybę, kad nejučia išspaudžia susižavėjimo ir džiaugsmo ašaras.

Mokydamasi Lietuvos valstybinėje konservatorijoje Ilona rašė kursinį darbą „Dirigentas – choro veidrodis“. Kaip tiksliai ji išsireiškė. Tame veidrodyje atsispindi choristų charakteriai, interesai, dvejonės, pasiryžimai, atsakomybės našta. Dirigentas, dirbdamas su bet kuriuo choristų kolektyvu – vaikų, moterų, vyrų ar mišriu – pasiekia tikslą, jei pažadina žmogaus sielą, sukrečia ją grožio dieviškumu. Vadinasi, ilgos repeticijų valandos nepraėjo veltui…

„Prieš pora metų su vaikų choru koncertavom Prancūzijoje, – prisimena Ilona Zalanskienė. – Ir jeigu prancūzai, nesuprasdami svetimos kalbos, apsiverkė, tai  jų ašaras išspaudė mažųjų dainininkų nuoširdumas“. Tas nuoširdumas ir yra didžioji paslaptis, kuri nulemia dainininkų ir jų klausytojų santykį. Į nuoširdumą atsakoma nuoširdumu…

Pasak Ilonos, dirigentas prilygsta spektaklio režisieriui. „Jeigu neįdėsiu savo širdies ir neįsijausiu į tai, kaip dainuoja mano choristai, jei nematysiu, kokią meilės giją jie nutiesia tarp savęs ir klausytojų, nepadės joks profesionalumas, taisyklingas gaidų perskaitymas, nušlifuoti pasažai“.

O kaip pasiekti tokį profesinį lygį, kuris priverčia sausakimšose salėse sėdinčius žmones ploti iš visos širdies, traukia iš jų akių ašaras arba priverčia bėgti  oda šiurpuliukus?.. Ilona įsitikinusi, kad dirigentas privalo ir nuoširdumą, ir reiklumą parodyti pirmiausia savo pavyzdžiu, tik taip galima tikėtis  aukšto meninio lygio ir iš choristų. Tą lygį pasiekti galima tik pasitelkus kantrybę ir ilgą, sunkų, net monotonišką darbą, kurį choristams palengvina humoras, atpalaiduojantis nuo įtampos… Kiekvienas dirigentas turi savo darbo metodiką. Bet laimi tas, kuriam būdinga reiklumo, nuoširdumo ir humoro jausmo pusiausvyra.

„Man patinka juoktis, juokauti, nes per juoką atveri žmonėms savo širdį. Tuo pačiu atsiveria ir choristų širdys. O repeticijos tada tampa lengvos ir malonios“ – tai Ilonos darbo praktika patikrintas metodas. Kad paverstum  sunkų darbą lengvu žaidimu reikalinga didelė patirtis  ir reiklumas pačiam sau.

Įstojusi į Lietuvos valstybinę konservatoriją studijuoti chorvedybą, Ilona nelaikė savęs nei itin gabia, nei labai gera mokine. „Nepersistengdavau“, – juokauja, prisiminusi studijų laikus.  Anot jos, pažymius mums rašo ne tiek mokytojai, kiek pats gyvenimas. Baigusi mokslus, Ilona norėjo sugrįžti į gimtinę, nes ją labai mylėjo. Padirbėjus metus laiko mokykloje, teko dalyvauti su savo choru Dainų šventėje. Atvažiavęs į Varėną apžiūrai „Ąžuoliuko“ vadovas Vytautas Miškinis pasiūlė Ilonai su savo mažaisiais choristais dalyvauti konkurse.

Konkursas vyko M.K. Čiurlionio meno mokykloje. Lietuvos radijo žurnalistas, atvykęs daryti interviu, Ilonos paklausė, kokią vietą tikisi užimti ši jauna chorvedė. „Neturiu jokių lūkesčių, tiesiog džiaugiuosi, kad pakvietė“, – sakė jam Ilona. Ir tame konkurse ji su savo mažais dainorėliais užėmė pirmąją vietą…

Klausiu šios išmintingos, liaunos, artistiškos dirigentės, ar labai skiriasi darbo metodai su vaikais ir su suaugusiais. „Visai ne, – sako Ilona.  – Turiu abejiems kartoti, kad geri rezultatai ir šlovė  iš dangaus nenukrinta, lengvai neateina. Ir pasauliniai „žvaigždūnai“ patiria juodo darbo skonį…“. Dirigentui reikalingi ir vadybiniai gebėjimai – koncertų į kitus miestus ar šalis organizavimas. Atitinkamo repertuaro parinkimas kiekvienai datai ar šventei: Vasario 16-tajai – vienoks, chorų festivaliui – kitoks, kalėdiniam koncertui dar kitoks, o Grybų šventei nepanašus nė į vieną aukščiau išvardytų… Ši dirigentė, atsakingai apmąstydama, parenka repertuarą, kuris turi gerai nuteikti klausytojus… „Man gera, kai padarau gera kitiems žmonėms“ – toks yra Ilonos Zalansienės gyvenimo dėsnis.

Post scriptum: spindulingoji „Sonata“

Senoji Varėna gali didžiuotis savo didele parapija, savo nauja, skoningai išpuošta bažnyčia, savo klebonu Pranciškum Čiviliu, kuris yra „Sonatos“ vardo krikštatėvis, nes būtent jis pasiūlė šį pavadinimą, visą laiką spinduliuodamas aplink save čiurlionišką aurą. Į chorą atėjo ir dalis Varėnos kultūros centro choro „Harmonija“ dainininkų.  O žmonės, pasibaigus Mišioms ar kitoms iškilmėms,  dėkoja „Sonatos“ vadovei ir visiems choristams. „Jūs giedate kaip angelai“, – dažnas pasako, išeidamas pro bažnyčios duris. Juk tai atpildas už nuoširdumą, tikrumą, estetinį pojūtį, kuris išlavinamas taip, kad žmogų pakylėja aukštyn, angelų link… Vadinasi, Dievo ir gerų darbų darymo link.                                                       

Nuotraukose:

Ilona Zalanskienė su „Sonatos“ choru

J. Čiurlionytės menų mokyklos choras „Varėnė“  su savo vadove Ilona