Vienišam tėčiui pasidalinus savo istorija, specialistė pataria, kaip auginti skirtingos lyties vaiką

Kasmet dėl skyrybų be vieno iš tėvų
Lietuvoje lieka apie 7 tūkstančiai vaikų. Nors vaikų ryšys su skyrium
gyvenančiu tėčiu ar mama dažniausiai nenutrūksta, tačiau daugiausia vaiko
auginimo rūpesčių tenka tam iš tėvų, su kuriuo vaikas lieka gyventi. Didelis
iššūkis, jei mamai ar tėčiui vieniems tenka auginti priešingos lyties vaiką,
nei jie patys: mamai – sūnų, tėčiui – dukrą. Daugiausia problemų kyla, kai
vaikai įžengia į lytinio brendimo amžių. Pateikiame jums vienišo, dukrą
auginančio tėčio pasakojimą. Kaip elgtis auginant priešingos lyties vaiką
pataria Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos socialinė
darbuotoja Gitana Salickienė.

Vienišo tėčio istorija

„Tuo
metu man buvo 27-eri, buvau vedęs, kartu auginome 3 metukų dukrelę. Nors
vertėmės sunkokai, gyvenome nuomojamame bute ir nuolat trūko pinigų, tačiau man
atrodė, kad meilė viską nugalės. Abu buvome kūrybinių profesijų atstovai, aš – muzikantas,
ji – dailininkė. Darbas menkai apmokamas, 
užsakymų nebuvo, tačiau ieškodavau išeičių, papildomų darbų ir kažkaip
ištempdavome nuo algos iki algos.  Apie
atostogas prie jūros net nesvajojome, tačiau išvažiuodavome į mišką, prie ežero
ir tai buvo malonu, atrodė, to pakanka.

Atsiminęs
tuometinius išgyvenimus suprantu,  kad kažko
vis laukiau ir tikėjausi, kad bus geriau, situacija pasikeis, reikia tik
truputį pakentėti. Pinigų vis trūko, žinoma, tai augino ir nuolatinį
nepasitenkinimą vienas kitu, kildavo konfliktai, o priekaištai drumstė dar taip
neseniai idealiai atrodžiusius mūsų su žmona santykius.

Galiausiai
ji neištvėrė, išvažiavo į užsienį su mintimi, kad užsidirbs, sugrįš ir vėl
viskas bus, kaip buvę. Mes su dukrele likome čia, Lietuvoje, laukti kada sugrįš
mama. Nuo jos išvykimo praėjo jau 10 metų, tačiau ji taip ir negrįžo. Pirmaisiais
metais dar sulaukdavome retų telefono skambučių, išgirsdavome jos balsą. Tačiau
ilgainiui baigėsi ir skambučiai, o žinią apie mamą dukrelei atnešdavo tik Kalėdų
siuntinys su dovana nuo mamos.

Nesmerkiu buvusios žmonos

Ji
paliko mus, nematė, kaip mūsų mergaitė ėjo į pirmą klasę, kokie ilgi ir gražūs
užaugo jos plaukai, negirdėjo kaip gražiai ji dainuoja, užmiršo net jos
gimtadienį. Buvo apmaudu, tačiau nekaltinau jos, nes supratau, jog tik
beviltiškai besijaučiantis žmogus gali priimti tokį skaudų sprendimą –
išsiskirti su savo vaiku.

Pradžioje
buvo viltis, kad sugrįš, kad viskas bus kaip anksčiau, tačiau vieną dieną, kaip
smūgis iš giedro dangaus atėjo suvokimas, kad aš apgaudinėju save – nebus taip,
kaip buvo, reikia gyventi toliau, be iliuzijų. Supratau, kad pasaulyje esame
tik mes du – dukra ir tėtis. Jokios paramos, jokių senelių, jokių tetų ar
dėdžių. Abu su žmona užaugome vaikų namuose ir net nepažinojome savo tėvų ar
artimųjų.

Prisiekiau
sau, kad mano vaikui nieko netrūks ir, kad nuo šiol būsiu ne tik tėtis, bet
privalėsiu atstoti ir mamą. Tapome su mažyle neišskiriamais, visur eidavome,
viską veikdavome kartu, kalbėdavomės, planuodavome, svajodavome. Dažnai tekdavo
dirbti ir savaitgaliais, grodavau koncertuose, dalyvaudavau renginiuose,
dukrelė visur lydėdavo mane.

Trūko motinos švelnumo

Atkreipiau
dėmesį, kad koncertų metu dukra užkulisiuose susirasdavo draugių. Tai būdavo suaugusios
moterys, su kuriomis ji šnekučiuodavosi, apsikabindavo jas, o kartais jaukiai
įsitaisydavo joms ant kelių. Mačiau tą palaimą jos veidelyje, kai atsipalaidavusi
ir rami žaisdavo su ilgų moters plaukų sruoga, įsitaisiusi mano kolegės
glėbyje. Kolegė augino tris vaikus ir turėjo tai, ko taip reikėjo mano
mergaitei – motinišką šilumą.

Pradedu
šypsotis atsiminęs, kaip pavargęs po darbo lėkdavau į vaikų darželį, pasiimdavau
mažylę ir abu pareidavome namo. Aš einu į virtuvę rūpintis vakariene, ji – į
kambarį pažaisti. Netrukus ji atbėga, apsikabina mane ir kviečia pažaisti
kartu. Ką darysi, sutinku, nors ir labai pavargęs. Įeinu į žaidimų kambarį, o
ten išrikiuotos visos lėlės. Turiu sėsti ant kilimo žaisti ir ne bet kaip, o
vaidmenimis. Viskuo teko pabūti: ir ragana, ir miegančiąja gražuole, Šreku su Fiona,
ir kitais personažais.

Nauja moteris mūsų
gyvenime. Pasimatymas trise

Vis
dažniau pamąstydavau, kad mergaitei reikia moteriško pavyzdžio, švelnumo, o man
draugės – žmogaus, kuris norėtų kartu dalytis gyvenimu. Tačiau kankindavo
nerimas, klausimai: kaip pasakyti dukrelei, kad mūsų gyvenime atsiras moteris,
kaip jas supažindinti, kaip jos reaguos viena į kitą, ar priims?

Po
kurio laiko susipažinau su mergina. Man ji pasirodė nuostabi, norėjau su ja
bendrauti, supažindinti su savo mažąja (tada jai buvo ketveri metai).

Grįžtu
namo ir bandau jai papasakoti, kad sutikau moterį, kad eisiu į pasimatymą. O
dukra klausia: „ar ji graži?“. Atsakau, kad man graži. Tada mažoji
pasitikslina: „ar ji panaši į princesę?“. Nežinau ką atsakyti. Aš net nežinau,
kaip atrodo princesė, kaip princesę mato mano dukra. O ką jei ji visai nepanaši
į princesę ir dukra iš karto ją atstums? Pasidarė neramu.

Išaušo
pasimatymo diena, o mažosios, kaip tyčia, nepavyko palikti namuose su aukle. Ji
vis atrasdavo kažkokių priežasčių, pretekstų, kodėl negali likti namuose, o būtinai
turi eiti su manimi. Ką gi, į pirmąjį pasimatymą nuėjome dviese. Užsimezgė
graži draugystė, tačiau ji neperaugo į bendrą gyvenimą. Supratau, kad jaunai,
nepatyrusiai merginai mūsų dviejų buvo per daug.

Dukters brendimas

Kasas
supinti man jau buvo vieni niekai, nupirkti suknelę mergaitei atrodė taip pat
nesunku, bet kai dukra ateina ir sako, kad jaučia nemalonius pojūčius, rodydama
į pilvo apačią – sutriktų ne vienas tėtis. Kur kreiptis, su kuo pasitarti? Tą
kartą pagelbėjo anksčiau minėta mano kolegė, patarė telefonu, kokių vaistažolių
nusipirkti.

Gyvenimas
ėjo į priekį, dukrelė augo, augo ir jos poreikiai, rūpesčiai. Niekada
nepamiršiu, kaip mes abu beprotiškai išsigandę lėkėme pas gydytoją, nes dukrai
prasidėjo stiprūs skausmai  krūtinėje.  Gydytoja apžiūrėjo ją ir ramiai šypsodamasi
pasakė, kad tai normalu, mano mažoji pradėjo bręsti. Atsikvėpiau, palengvėjo,
tačiau kartu atsirado nerimas.

Artėja
paauglystė, brendimas, įsimylėjimai. Nors mes vis dar geriausi draugai, apie
viską kalbamės, bet aš – vyras, neišmanau to, ko gali jai prireikti, negaliu
jai patarti. Supratau, kad jau ir madose nenusimanau, o ir gražiuosius savo
plaukus dukra panoro nusikirpti. Šimtai kausimų neduoda man ramybės. Bijau
suklysti ją augindamas“.

Ką pataria specialistė?

Kauno
apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos socialinė
darbuotoja Gitana Salickienė teigia, jog augindami vaikus, tėvai siekia, kad mažieji
būtų laimingi, jaustųsi saugiai ir žinotų, jog yra mylimi. Suaugusiųjų pareiga
– suprasti vaiko raidos ypatumus ir, atsižvelgiant į jo amžių, formuoti
reikiamas vertybes, elgesio normas ir užtikrinti vaiko sveikatos poreikius.

„Situacijų
pasitaiko įvairių. Neretai pastebime atvejų, kai šeimoje yra tik vienas iš tėvų
ir augina priešingos lyties vaiką. Tuomet tėvui tenka tarsi dviguba pareiga. Iššūkiu
tampa vaiko lytiškumo ugdymas. Vienišam tėčiui, auginančiam dukrą, tikslinga apsidairyti
ar yra aplinkoje moterų, kurios gali padėti, kuriomis mergaitė pasitiki ir gali
atvirai pasikalbėti. Tai gali būti 
kaimynė, draugės mama, galiausiai, kaip vienišo tėčio pasakojime
išgirdome, padėti gali ir neabejinga kolegė. Panašiai patarčiau  elgtis ir vienišoms motinoms, auginančioms
berniukus – autoritetingų vyrų ieškoti aplinkoje. Padėti gali senelis, dėdė,
kitas giminaitis, sporto treneris ar bičiulio tėtis“, – sako G. Salickienė.

Tokioje
situacijoje, pasak jos, nereikia pamiršti ir ugdymo įstaigų darbuotojų. Vaikų
lankomose ugdymo įstaigose tikrai yra tinkamai paruoštų pedagogų, kitų
specialistų. Vaikams padėti gali ne tik klasės auklėtojas, bet ir socialinis
pedagogas, mokyklos psichologas, net atitinkamas disciplinas (pvz.: žmogaus
anatomiją)  dėstantis mokytojas. Švietimo
įstaigose dirbančių specialistų  pareiga –
suteikti vaikams reikalingiausius paaiškinimus, atsakyti į jų klausimus ir nukreipti
vaikų elgesį tinkama linkme. Pasak specialistės, taip pat ir šeimos gydytojas
gali nukreipti jaunuolius reikiama linkme, pakonsultuoti arba patarti, kur
ieškoti reikiamos informacijos.

Specialistės
patarimai tėvams bendraujant su vaiku apie jo lytiškumą:

§  Nepasakokite
vaikui daugiau nei jis pats klausia;

§  Į
klausimus atsakykite trumpai ir suprantamai vaikui;

§  Vaiko
smalsumas yra natūralus, tad neslopinkite jo, bet nukreipkite konstruktyvia
linkme;

§  Padrąsinkite
vaiką jaustis ramiai dėl savęs ir savo kūno. Jam svarbu pažinti save, suprasti
vykstančius pokyčius;

§  Padėkite
atskleisti požiūrį, kad visos kūno dalys yra svarbios;

§  Leiskite
vaikui  reikšti savo jausmus  – ir teigiamus, ir neigiamus. Svarbiausia
būkite nuoširdūs;

§  Būkite
kantrūs ir pasirengę iš vaiko išgirsti įvairių klausimų ar pastebėjimų.