Makniūnų černobylietis Rimas Piščikas: išgyventi padėjo dzūkiška degtinė
- Žmonės
danieliusnet
- 0
- 226 minutes read
Danielius Jakubavičius
Du su puse mėnesio praleistų Černobilyje prieš 34 metus, yra ne tas pats, kas žiūrėti populiarų amerikiečių serialą „Černobylis“. Sukrečiantys regėti praeities įspūdžiai neišdildomi. Rimas Piščikas matė ir patyrė, ką reiškia dirbti didelės radiacijos vietoje. Vyras iki šiol mąsto, jog gyvas liko tik degtinės, kurią kasdien gėrė, dėka.
Makniūnų kaime Alytaus rajone gyvena Rimas Piščikas, kuris sutiko atvirai papasakoti apie „nuotykius“ Černobilyje. O jų būta išties neįprastų, net ir liūdnų…
Pasiųstas į Černobilį
Grįžęs iš tarybinės kariuomenės, R. Piščikas 1986 metų pabaigoje įsidarbino tuometiniame medvilnės kombinate, Alytuje. Žmona jau laukėsi pirmagimio. Tačiau ir tai nepadėjo „išsisukti“ nuo 1987 m. liepą gauto pakartotinio šaukimo į tarybinę armiją, liaudyje vadinamą „pakartojimu“ ar „sboru“.
R. Piščikas nežinojo, kad jo, pakartotinio šauktinio kelias šį kartą ves į Černobilį. „Niekas man nesakė, kodėl esu vėl kviečiamas, kur vyksiu, kiek ilgai tarnausiu, kas bus su manimi, mano gyvenimu“, – prisiminė pašnekovas.
1986 m. liepos 28 d. atvykęs į karinį komisariatą Rimas, kaip ir kiti šauktiniai nežinojo kuriam laikui paliko namus, ir į kurią TSRS teritoriją bus nugabenti. Kelionė autobusu į Vilkaviškį, netrukus į Rygą, kur Baltijos šalių paskirstymo punkte vyrai sužinojo, kad jie visi yra komandiruojami į Černobylį, likviduoti atominės elektrinės avarijos padarinius.
Patarimas – gerti degtinę
„Nuskridus lėktuvu mūsų jau laukė pirmieji mokymai. Mums pasakė: jei norite išgyventi ir šiek tiek apsisaugoti nuo radiacijos – gerkite alkoholį, geriausiai degtinę. Kitų vaistų čia nėra“, – prisiminė R. Piščikas.
Šauktiniai, suskirstyti po 5-6 žmones, gyveno vos už 70 kilometrų nuo atominės elektrinės avarijos vietos. „Avarijai likviduoti gavome tik tris įrankius: laužtuvą, didelį plaktuką ir 46 dydžio raktą, kuris beveik niekur netiko. Mes angare turėjome ardyti iš radiacijos zonos parvežtus sunkvežimius ir traktorius“, – pasakojo Černobilio avariją padėjęs likviduoti makniūniškis.
Vyras prisimena niūrius pirmos dienos įspūdžius, kuomet kareiviai dirbo krovos darbus, o lauke svilino karštis, atsigerti nebuvo: „Galiausiai kolūkio pirmininkas su dviračiu atvežė kibirą kompoto ir du butelius degtinės. Deja, jų gerti nebuvo galima, nes skystis turėjo stiprų karbido kvapą ir skonį“.
Pasak vyro, dirbant Černobilyje, nebuvo laikomasi jokių saugumo normų, vyrai dirbo vilkėdami paprastas kariškas milines, o išgyventi padėjo lietuviška degtinė.
Kurjeris – alytiškis
R. Piščikas kartu su kitais šauktiniai pjaustė, ardė iš Černobylio pargabentus sunkvežimius ir lengvuosius automobilius. „Išardytus variklius vairuotojas alytiškis, kartą per savaitę veždavo remontuoti į Rygą. Alytiškis būtinai pravažiuodavo pro Alytų ir, atlikdamas kurjerio funkcijas, mums parveždavo po 10 l bakelį geros naminės degtinės“, – kalbėjo Rimas.
Jis prisiminė, kad Černobilyje dirbęs leitenantas rinko milžiniškus baravykus, kuriuos jo žmona sėkmingai parduodavo Rygos turguje. Sunkvežimių, kamazų dalys iš avarijos vietos netrukdomai keliaudavo į Baltarusiją. „Pakrautas sunkvežimis variklių, greičių dėžių, tiltų būdavo parduodamas vos už 5-6 puslitrius degtinės. Kiekvienam po vieną ardžiusiam. Tai buvo pats didžiausias atlygis. Dalinyje degtinė buvo labai brangi, butelis kainavo 56 rublius“, – prisiminė R. Piščikas.
Duoklė Černobiliui
Rimas pasakoja, kas kiekvienas dirbęs avarijos vietoje turėjo atiduoti duoklę Černobiliui. „Apsirengus specialia apranga, ant stogo, t.y. į 12 aukštą reikėjo užnešti 25 kg sveriantį švino blyną. Ir taip 4 kartus. Veikė ir liftas, tačiau juo galėjo naudotis tik atvykę gerai apmokami etatiniai savanoriai iš Vidurinės Azijos šalių“, – pasakojo Černobilyje dirbęs lietuvis.
Vyro atmintyje įstrigo pasikeitusi gamta. 30 km atstumu nuo avarijos vietos visi medžiai buvo nudeginti raudonai, o dilgėlės augo iki kelių metrų aukščio. „Vaizdas neapsakomas“, – pažymėjo R. Piščikas. Pasak jo, alkaniems jauniems vyrams be degtinės teko paragauti visko: vargo, nemigos, nepriteklių, net ir šalia augusių sulig nykščio dydžio mėlynių.
Radiaciją reikėjo „nusiprausti“
Po darbų į dalinį grįžtantys vyrai turėjo nusiprausti duše ir patikros punkte pasitikrinti radiacijos foną. Jei radiacija neva viršija normą, praustis duše reikėjo dar keletą kartų. Buvo plaunami ir sunkvežimiai, tačiau, ar įmanoma kokiais nors skysčiais nuplauti ir panaikinti radiaciją? Vargiai.
Du su puse mėnesių praleistų Černobilyje R. Piščikui – skaudi patirtis. Vyras džiaugiasi grįžęs į namus ir iš naujo pradėjęs gyvenimą. Netrukus jo žmonai gimė vaikas, vėliau – 1990 m., antrasis mažylis. Abu užaugo sveiki.
Černobyliečiams reikia dėmesio
Pasak Rimo, tuo metu grįžusiais černobyliečiais buvo rūpinamasi: įkurta draugija, kurios nariai buvo siunčiami pas gydytojus pastoviai tikrintis sveikatos. Tačiau pasikeitus santvarkai, valdžios dėmesio nesulaukta, draugijos veikla iširo.
Paklaustas, kaip susiklostė jo bendražygių likimai, R. Piščikas sako, kad nežino. Tačiau pastebi, kad sutikti Černobilyje tarnavusį kareivį ar dirbusį darbininką, darosi vis sunkiau. Rimas iki šiol saugoja černobyliečio pažymėjimą ir karinį bilietą su įrašu, kad yra dalyvavęs tokioje pavojingoje misijoje ir „gavęs“ 7.8 rentgeno.
Dabar vyras – vilkikų vairuotojas. Vadinamas „fūras“ vairuodavo nuo Ispanijos iki Talino. Šiandien Rimas su vilkiku važinėja Lietuvos keliais, jo krovinys ne degtinė, o Druskininkų mineralinis vanduo.
