Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas: noriu, kad žmonės būtų laimingi

Artėjant Vietos
savivaldos dienai aktualu kalbėti apie tai, kiek reali Lietuvoje atskirų
regionų savivalda, kokios jai deleguotos funkcijos, su kokiomis problemomis
susiduria savivaldybių gyventojai. Apie tai kalbamės su
Alytaus rajono savivaldybės meru Algirdu VRUBLIAUSKU.

25-eri metai aukščiausiame savivaldos poste. Vienas iš ilgiausiai dirbančių
merų, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys, atsisakęs mandato savo noru,
dirbęs kaip Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas, atstovaujantis
Lietuvai vienoje iš labai svarbių Europos Sąjungos valdžios institucijų –
Regionų komitete. Koks jis – kaip žmogus, kaip vadovas? Atliekantis realias ar simbolines
vykdomosios valdžios funkcijas?

Trumpas dosjė: 56 m. politikas Alytaus rajono savivaldybei
su nedidele pertrauka, kai buvo išrinktas į Seimą, vadovauja nuo 1997 m., atstovauja Lietuvai kaip Europos Regionų
komiteto narys  (nuo 2010 m.).

Yra Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų
partijos narys (nuo 1995 m.), TS-LKD Alytaus rajono skyriaus pirmininkas – nuo
2000 m.

Išsilavinimas: vadybos mokslų magistras (2002 m., Kauno
technologijos universitetas); veterinarijos gydytojas (1992 m., Lietuvos
veterinarijos akademija).

Vedęs. Žmona Vida, vaikai Karolis ir Laura, vaikaitė Jonė.

– Šis interviu – ne rinkiminė agitacija,
tačiau rinkimų temos negalime išvengti, nes Jūs į pareigas esate tiesiogiai
renkamas gyventojų. Kaip manote, kodėl už Jus balsuoja rinkėjai – pagal stotą, išvaizdą,
humoro jausmą, mokėjimą „užkalbėti“ dantį, minkštą charakterį – na, kad meras
visiems būtų geras, ar atvirkščiai –  už
„kietą“,  tvirtos rankos vadovavimo
stilių – kad už mero nugaros būtų saugu?

–
Minkštas charakteris ir „dantų užkalbėjimas“ – tai jau tikrai ne apie mane.
Nemėgstu vynioti žodžių į vatą, ir susitikimuose su gyventojais nevengiu aštrių
temų, kartais nuomonės tiesiog išsiskiria, bet sakoma, kad ginčuose gimsta
tiesa. Esu realistas, negaliu žadėti to, ko nepadarysiu. Dažniausiai su
žmonėmis ieškome bendro sutarimo, kartais – gal ir kompromiso.

Per
ketvirtį amžiaus spėjau pažinti daugumą rajono gyventojų, žinau jų vardus,
gyvenimo istorijas, netgi vaikų 
problemas. Smagu, kai važiuojant per kaimą žmogus tave sustabdo,
pasilabina, kartais dėl ko nors ir pasiskundžia. Jau atskiriu, kas truputį
gudrauja, o kam tikrai reikalinga pagalba, trečiam gal užtenka tik išsikalbėti.
Man tas ryšys su žmonėmis yra svarbus, nors kartais kai kas įsigudrina telefonu
paskambinti ar žinutę atsiųsti paryčiais ar vidury nakties, tarsi meras būtų
gaisrininkas ir nesitrauktų iš budėjimo posto (juokiasi).

– Ką Jums reiškia Vietos savivaldos diena?

– Pasakysiu
trumpai: man savivalda yra tada, kai prieš save matau konkretų rajono gyventoją
ir galiu realiai jam padėti sprendžiant vieną ar kitą problemą.

– Ar todėl žmonės sako, kad esate geras meras?

– Savivaldybės vadovo funkcijas
– tiek realias, tiek simbolines – apibrėžia Vietos savivaldos įstatymas. Meras
strateguoja, planuoja, vadovauja, kontroliuoja, prisiima atsakomybę kaip tikras
šeimininkas – tai realus kasdienis darbas. Bet ar gali meras išpildyti visų
norus, ar turi galių viską padaryti taip, kad visiems tiktų ir įtiktų?

Administracijos
specialistai pasakoja: jeigu tik kas blogai, nepatenkinti gyventojai  grasina, kad „eis pas merą!“. Žiemą kaime keliai nevalyti,– „skambinsim
merui!“. Atvažiuos meras ir nuvalys? Žvyrkelis duobėtas – kaltas meras? Na,
aš kartais ankstyvą rytą sėdu į traktorių ir pastumdau sniegą nuo kaimynų kelio
(juokiasi), bet ar turiu tai pats daryti visą dieną, arba važiuoti į
gyvenvietę, kurioje kažkas išvertė šiukšlių konteinerį, ir tvarkyti aplinką,
nes Facebook‘e  koks nors skandalistas,
įkėlęs nuotrauką, bado pirštu: „Mere, kada sutvarkysi?!”

Vadovo darbas nėra
privilegija, tai tarnavimas savo valstybei, žmonėms, idėjų generavimas,
inovacijų diegimas, kartu priimant ir vertinant 
kitų nuomonę bei pasiūlymus. Tai nuolatinis sunkus darbas turint labai
aiškų tikslą – kad gerėtų žmonių gyvenimo kokybė, kad jie jaustųsi saugūs,
galėtų realizuoti savo gyvenimo tikslus.

Nuotraukos
spaudoje ar
raudonos juostelės perkirpimas
renginyje, svečių priėmimas – tai simbolinės mero funkcijos, kurių vienas
žmogus galbūt nelabai supranta, bet kitam jos atrodo labai svarbios, nors merui
atima daug brangaus laiko. Nori būti geras vadovas – turi visur suspėti
(juokiasi).

– Ar Jums atrodo prasminga tai, ką
darote? Ar kartais, paskaitęs piktų komentarų, nenorite visko mesti, imtis
kitos veiklos, kuri gal nebūtų tokia įtempta ir atsakinga?

– Mes visi
susiduriame su klausimu, kas žmogaus gyvenimą daro prasmingą? Kiekvienas žmogus
turi pasirinkimo laisvę ir atsakomybę prieš kitus. Man gyvenimą daro prasmingą
meilė artimiems žmonėms, laisvė, darbas, džiaugsmas, saugumo jausmas.

Pats sau negaliu
būti teisėjas, negaliu vertinti to, ką darau, bet mąstantys žmonės, kurie mane stebi, visada stengiasi atskleisti
ir teigiamas, ir neigiamas veiklos puses, įvertina tiek klaidas, tiek
sėkmės istorijas. Nereikia laukti, kol kažkas parašys apie tave knygą –
gyvenimas vyksta čia ir dabar. Aš turiu prasmingą misiją, patikėtą žmonių – tai
mano darbas. Jam esu atsidavęs.

Kartais girdžiu
kai kuriuos žmones sakant, kad nieko gero mūsų gyvenime nėra, ką mes čia turim,
ką gero matom, niekas nesikeičia! Norėčiau jiems pasakyti: na, gi – paimkite
senas nuotraukas, pažiūrėkite, kaip Alytaus rajonas atrodė prieš 10, 20, 30
metų! Iš kitur atvykę žmonės pastebi ženkliai
pasikeitusią mūsų kaimų, miestelių gyvenimo kokybę,
o mes patys – gal jau tiesiog  pripratome
prie gražesnės, patogesnės kasdienybės, gal mūsų akys jau nepastebi tų pokyčių,
jie atrodo tarsi savaime suprantami?

Žinoma, yra atskirų istorijų, kai žmonėms nepasisekė, kai jie jaučiasi
nelaimingi, nepatenkinti, įsiskaudinę ir nesistengia nieko keisti. Kaip
savivaldybės vadovas, aš noriu matyti gyventojus laimingus, saugius, kuriančius
ateitį, besirūpinančius vaikais. Pagal išgales savivaldybė įvairiomis formomis
ir padeda savo žmonėms. Tokia yra vietos valdžios darbo prasmė.

– Neseniai pas Jus apsilankė vienos rajono
gimnazijos ketvirtokai. Apie ką gi su jais kalbėjote? Kuo vaikams įdomi
savivaldybės veikla?

– Manau, kad nuo mokyklos suolo reikia ugdyti šalies šeimininkus. Todėl
esu dėkingas mokytojai Raimondai Šilalei už iniciatyvą surengti vaikams gyvą
demokratijos pamoką. Papasakojau mokiniams apie mūsų veiklą, savivaldybės
valdymo struktūrą, apie tai, kaip priimami sprendimai. Vaikai visada nuostabūs,
jie stengiasi išsiaiškinti, paklausti, įsitikinti. Nuo mažens jie privalo
žinoti, kad savo šalyje turi daug teisių, taip pat ir nemažai atsakomybių.

Moksleivių, jaunimo, visų piliečių
įtraukimas į sprendimų priėmimą man yra neišvengiama ir  svarbi tema. Stengiamės visus svarbiausius
savivaldybės darbus aptarti su kaimų bendruomenėmis, seniūnijų gyventojais, nes
žmonės turi žinoti, kaip, kodėl ir kokius politikai priima sprendimus, kad tai
darome, pirmiausia  atsižvelgdami į gyventojų
interesus, pasitarę su jais, gavę daugumos jų pritarimą.

Žmonių įtraukimas į savivaldybės tarybos sprendimų
svarstymą bei priėmimą, mano manymu, yra mūsų ateitis. Juk būtent susitikimuose
su gyventojais pamatome daug dalykų, pasitikriname savo mokėjimą bendrauti su
žmonėmis, priimti kitokią nuomonę arba rasti tinkamus kontrargumentus. Tokia
savivalda man yra labiau priimtina, 
žmogiškesnė, negu kabinetinis darbas, nors demokratiniams procesams reikia
daugiau laiko ir resursų.

Tikrai, nevengiu aštresnio nuomonių
išsakymo, kalbu tai, ką galvoju, ir iš kitų to tikiuosi, nes veidmainystė yra blogiau
už pozicijų susikirtimą. Nepasakysi žmogui: „Nusiramink, nebūk nusivylęs,
būk laimingas!”, jeigu jis jaučiasi nuviltas ir kasdien gąsdinamas, nėra tikras dėl
rytdienos.

– Jūs esate Europos
Regionų komiteto narys, svarstote visai Europos Sąjungai svarbius klausimus, patariate
Europos Parlamentui, – ar šių įtakingų institucijų darbotvarkėse atsiranda
vietos klausimui, kaip išgyventi paprastam, jautriam žmogui agresyvioje viešosios informacijos erdvėje, nestabilioje
ekonominėje  aplinkoje?

– Globali ekonomika turi kurti pridėtinę vertę atskirų tautų ir
valstybių  gyvenimo kokybei, o mūsų
kultūra, mentalitetas – tai mūsų pačių reikalas. Kas iš to, jeigu ES mums
rekomenduos priimti nacionalinį susitarimą – nekurstyti baimės, negąsdinti,
nesityčioti, nesusipriešinti, gerbti vieni kitus? Turime patys suprasti, kad
susipriešinimas – tai kelias į niekur. Tokia realybė. Jos
akivaizdoje turėtume atidėti į šalį tarpusavio karus, dažniau prisiminti
santarvę, santaiką, kurią amžiais ugdė mūsų protėviai.

Pasaulis
keičiasi, tad jei būsime tingūs, 
abejingi,  pavargę, paskendę
smulkmenose, galime prarasti unikalią savastį, likti paprasta vartotojų
visuomene. Vartotojų, kurie tik laukia, kol jiems viskas bus atnešta, paduota,
padaryta.

Man žmonės sako: mere, kodėl
taip yra: įsijungi vakare televizorių, o ten  – tik apie tai, kaip jau neišgyvensime šią
žiemą (ir taip – jau 30 metų kiekvieną žiemą), kaip  neturėsime darbo, neturėsime ko valgyti. Jautriems
žmonėms tokios „žinios“ gali įvaryti ligą ar dar blogiau – privesti  prie savižudybės. Aš žinau, kad tiek Vyriausybė,
tiek savivaldybė daro viską energetiniams resursams taupyti, o gyventojai gaus
visokeriopą paramą.

Pažįstu savo kraštą ir žmones, tikiu jų pirmaprade
išmintimi, kuri nugali baimes ir nerimą, išsklaido pykčio kerus. Šią vasarą
dalyvavau daugybėje kultūros, meno, sporto renginių, kurie vyko mūsų kaimuose
ir miesteliuose. Kai kas mus už tai kritikavo, sakė – tik šokate, tik
dainuojate. O aš sakau, kad Alytaus rajono žmonės daug dirba, plečia ūkius,
kuria verslus, gražiai tvarko savo namus ir gyvenvietes. Po sunkaus darbo
visiems reikia gerų emocijų, džiaugsmo, bendrystės. Juk laimingi žmonės kuria
laimingą valstybę, šviesų gyvenimą, ateities pasaulį.

– Ačiū už pokalbį.

Parengė Emilija Petraitienė