BIBLIOTEKOS ŽMONĖS: gėlynų puoselėtoja ir sergėtoja alytiškė Nijolė Giedraitienė

Nijolė Giedraitienė – ilgametė Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekos administracijos ir archyvo darbuotoja. Šiandien, minint Tarptautinę žavėjimosi augalais dieną, nusprendėme pakalbinti Nijolytę ir pasiteirauti jos apie meilę rožėms bei netikėtai atrastą ryšį tarp gėlių ir knygų.  

• Kokia yra gražiausia (geriausia) darbo bibliotekoje dalis?

Gražiausia darbo bibliotekoje dalis man yra jausmas, kad bent kažkiek prisidedu prie žmonėms svarbios vietos kūrimo.

Nors mano darbas administracinis, smagu matyti gyvą bibliotekos kasdienybę — renginius, susitikimus, ateinančius žmones ir jausti bendruomenės pulsą. Biblioteka šiandien yra daug daugiau nei knygos — tai jauki erdvė bendravimui, mokymuisi ir kultūrai.

• Kokia knyga ar autorius Jums paliko didžiausią įspūdį?

Esu perskaičiusi daug įdomių knygų, tačiau labiausiai įsiminė Majgull Axelsson romanas „Balandžio ragana“. Tai istorija, pasižymintis didele įtaiga ir atviru jausmingumu. Romane gyvenimas vaizduojamas nepagražintas – toks, koks ir yra. Ši knyga paliko gilų įspūdį, gal todėl, kad ją skaičiau labai jautriu savo gyvenimo laikotarpiu. Nors kūrinys, sakyčiau, vienas iš sunkesnių, bet rekomenduočiau jį perskaityti.

• Kokias knygas dažniausiai renkatės skaityti savo malonumui ir ką rekomenduotumėte perskaityti kiekvienam?

Skaitau įvairaus žanro knygas — mėgstu istorinius romanus, psichologines dramas, gyvenimiškas istorijas, kriminalinius romanus. Man patinka knygos, kurios leidžia geriau suprasti žmones, jų pasirinkimus ir skirtingus gyvenimo laikotarpius, o perskaičius paliečia jausmus ir dar ilgai išlieka mintyse. Nemėgstu tik fantastinės literatūros — ji man artima mažiausiai.

Savo darželyje auginu apie 130 rožių, visos skirtingų veislių ir pavadinimų. Turiu vijoklinių, hibridinių arbatinių, floribundinių, krūminių bei japoniškų rožių iš „Rosen Tantau“, „Harkness“, „Bedard“, „Delbard“ ir kitų selekcininkų, taip pat nemažai Davido Austino rožių. Rožių veisėjai jas dažnai pavadina žymių žmonių vardais, literatūros kūrinių ar jų herojų vardais, todėl man tapo įdomu ne tik pačios rožės, bet ir istorijos, slypinčios už jų pavadinimų. Taip atradau savitą būdą skaityti – per rožes.

Jei rožė pavadinta žymaus žmogaus vardu, ieškau informacijos apie jį, jei literatūros kūrinio – skaitau knygą. Pavyzdžiui, „The Mill on the Floss“ (Džordž Eliot romanas „Malūnas ant Floso“) rožės pavadinimu pažymėtą kūrinį teko užsisakyti per mūsų bibliotekos tarpbibliotekinį abonementą, nes jo nebuvo visose Alytaus bibliotekose. Perskaičiau – labai patiko, rekomenduočiau ir kitiems skaitytojams.

Su rože „Emily Brontë“ susidomėjau ir pačia rašytoja – peržiūrėjau biografinį filmą apie ją bei romano „Vėtrų kalnas“ ekranizaciją. Sužinojau, kad ji buvo nepaprastai stipri ir ištverminga asmenybė. Manau, kad ir mano rožė stipri – ji jau atlaikė dvi lietuviškas žiemas. Skaitytojams, tikiu, patiktų, ne tik filmas, bet ir knyga.

Su rože „The Lark Ascending (Kylantis vieversys)“ atradau ir Ralfo Vono Viljamso kūrinį – simfoninę poemą „Kylantis vieversys“. Kadangi mėgstu klasikinę muziką, šis kūrinys man labai patiko – rekomenduočiau jo pasiklausyti ir kitiems.

Vasarą ir pavasarį daug laiko skiriu rožėms, todėl skaitymui lieka mažiau laiko – šį „žaidimą“ palieku rudeniui ir žiemai, kai dar laukia labai daug neatrastų istorijų.

Skaitytojams rekomenduočiau paskaityti romanus: „Kai gervės skrenda į pietus“ (Lisa Ridzén), „Pabėgimas iš Šiaurės Korėjos: devyneri metai pragare“ (Eunsun Kim, Sébastien Falletti), „Maria Callas“ (Michelle Marly), „Vandens pažadas“ (Abraham Verghese), „Mažas gyvenimas“  (Yanagihara, Hanya).

• Iš kur atsirado meilė gėlynams ir rožėms?

Gal pasirodys labai juokinga, bet dabar pagalvojau, kad viskas prasidėjo nuo vaikystėje pasodintos pupos, nuo pievoje žydinčių gėlių. Visada norėjau turėti darželį, dabartinį paveldėjau iš anytos, bet jau iš esmės jis pasikeitęs. Mes gyvename daugiabučiame name. Kaip ir visi mūsų kaimynai, turime nedidelį žemės plotelį, kuriame sodiname ne tik daržoves, vaismedžius, bet ir gėles. Visos kaimynės – galėčiau drąsiai pasakyti – tikros gėlininkės. Jos turi ne tik savo darželius, bet ir puoselėja namo aplinką: sodina gėles, dekoratyvinius augalus, juos prižiūri. Visas gėles myliu, džiaugiuosi jų žydėjimu, o labiausiai džiaugiuosi rožėmis, laukiu pražįstant kiekvienos rožės. Šiemet jos žiemojo, kaip kolegė važiuodama pro šalį pastebėjo „palapinėse“. Neseniai dar tik atidengtos, visos gražios žaliuoja, krauna pumpurėlius – jeigu neužpuls ligos ar kenkėjai, sulauksime gražaus žydėjimo. Rožė – išskirtinė gėlė, ją galima atpažinti pagal žiedą, kvapą, ja gėrėtis, dovanoti draugams. O gal net smagiausia tai, kad paklausus anūkėlio, kokia gėlė jam gražiausia, jis atsakė – rožė. O kai paaugs mažoji anūkėlė, bus įdomu išgirsti ir jos atsakymą.

• Ar turite mėgstamiausią rožių veislę?

Visas rožes myliu, bet gal labiausiai patinka Davido Austino rožės. Praėjusiais metais man gražiausios buvo: Royal Jubilee, Wollerton Old Hall, Desdemona, Emily Bronte. Kitų žydėjimo turėčiau sulaukti šiemet, gal kuri taps šių metų mano favoritė.

• Ką Jums suteikia laikas sode ar tarp gėlių?

Nors nelabai turiu jėgų ir kartais pritrūksta laiko, man patinka dirbti darže, savo gėlyne — kiekvieną vakarą einu pasižiūrėti, kaip mano „gėlynėlis-rožynėlis“ gyvuoja. Darbas su žeme ramina, atpalaiduoja po dienos rūpesčių ir suteikia vidinę ramybę bei pusiausvyrą.

• Jei galėtumėte apibūdinti save viena gėle – kokia ji būtų?

Rožė – jautri visiems metų laikams gėlė, reikalaujanti daug meilės, laiko ir nuolatinio rūpesčio. Jei save apibūdinčiau viena gėle, būčiau tokia pati – jautri, bet gyva.

• Koks mažas kasdienis dalykas Jus pradžiugina?

Šiltas žodis, anūkėlių juokas ir pražydusi rožė mano darželyje.

• Kokią vietą Lietuvoje rekomenduotumėte aplankyti pavasarį ar vasarą?

Lietuvoje pavasarį ar vasarą rekomenduočiau aplankyti botanikos sodus ar dvarų parkus, ypač rožynus jų žydėjimo metu. Man labai patiko ir Dubingių miestelis Molėtų krašte — ramus, gražios gamtos apsuptas, istorija ir ežerais turtingas Lietuvos kampelis.

• Ko palinkėtumėte bibliotekos lankytojams?

Bibliotekos lankytojams palinkėčiau atrasti knygas, kurios ne tik sudomintų, bet ir paliestų širdį, įkvėptų ar padėtų bent trumpam sustoti kasdienybės skubėjime. Taip pat linkėčiau nebijoti skaitymą atrasti netikėtais būdais – galbūt net per rožes, jų pavadinimus, istorijas ar žmones, kurių vardus jos nešioja. Kartais netikėčiausi dalykai atveda prie gražių istorijų, naujų autorių ar dar nepažintų pasaulių. Bibliotekoje kiekvienas gali rasti kažką artimo sau — knygą, renginį, bendravimą ar tiesiog jaukią akimirką.

Nuotraukose – ne tik Nijolės išpuoselėti gėlynai, bet ir jos beveik 92 metų mamytė. Jos abi turi gražią tradiciją – dukra mamai kasmet savo gėlių darželyje surengia fotosesiją tarp spalvingų, kvepiančių žiedų.

Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos inf.

Nuotr. iš asmeninio Nijolės Giedraitienės archyvo