Mama – mano didžiausias gyvenimo mokytojas

Yra žmonių, kurie moko ne žodžiais, o savo gyvenimu. Man toks žmogus yra mano mama Marytė.

Beveik kasdien grįžtu į gimtąjį kaimą jos aplankyti. Pažiūriu, ko pritrūko, ką reikia parvežti, kuo galiu padėti. Gyvenimas kaime garbaus amžiaus žmogui nėra lengvas – ne viską gali pasiekti pats, todėl artimųjų pagalba tampa ne prabanga, o kasdienybe.

Tačiau mano mamą visada žavi vienas dalykas – jos noras gyventi. Ji nenori užsidaryti tarp keturių sienų. Nori matyti pasaulį, nuvažiuoti ten, kur dar nebuvo, sutikti žmones, sužinoti naujienas. Ji puikiai supranta, kad nieko neveikimas dažnai atveda prie liūdnų minčių, todėl renkasi judėti pirmyn.

Kol kieme kudakuoja vištos, kol tvarte laukia gyvūnai, kol darže noksta daržovės, tol ir pati turi dėl ko keltis ryte. Darbai ją palaiko gyvybingą, o rūpestis savo ūkiu suteikia kasdienybei prasmę.

Video: TV sveikinimų koncerte sveikinimas mamo mamai:

Visada žavėjausi ir jos meile knygai. Žiemos vakarais, kai dienos trumpos, o vakarai ilgi, mama skaito poeziją, apsakymus ir lietuvių literatūros klasikų kūrybą – Juozo Baltušio, Žemaitės, Juozo Paukštelio knygas. O atėjus šiltajam metų laikui pirmiausia į rankas paima laikraštį. Smalsu sužinoti ne tik, kas vyksta Lietuvoje ar mūsų krašte, bet ir ką naujo ten parašiau aš.

Kartais pagalvoju, kad būtent iš jos išmokau domėtis žmonėmis, vertinti paprastus dalykus ir niekada nenustoti mokytis. Ji man kaskart neakivaizdžiai primena, kad amžius nėra riba smalsumui, gerumui ar norui būti reikalingam.

Žiūrėdamas į savo mamą suprantu, jog žmogus kiekviename gyvenimo etape gali rasti kuo džiaugtis, kuo domėtis ir kuo būti naudingas kitiems. Kol širdyje gyvena smalsumas, noras dirbti, skaityti ir mylėti gyvenimą, tol išliekame jauni – nesvarbu, kiek metų būtų parašyta mūsų pase.

Danielius.net