Puiki alytiškė laikrodininkė Gražina

Laikrodininkų šiandien ne per daugiausia nė viename didmiestyje, o juo labiau – Alytuje. Tai tapo nepopuliaria profesija, reikalaujančia daug išprusimo, kruopštumo ir kantrybės, tačiau, deja, ne itin pelninga. Laikrodžius pamažu išstūmė telefonai, o patys laikrodžiai šiandien dažniau tapo prestižo ar stiliaus detale nei kasdieniu būtinu daiktu. Juos nešiojančių žmonių vis mažėja, o kartu nyksta ir pats amatas.

Vis dėlto, pravažiuodamas Alytaus Jazminų gatve, visada su pagarba žvilgteliu į laikrodininkės Gražinos Palevičienės kioskelį. Tai be galo nuoširdi ir savo darbui atsidavusi meistrė, kuri pažįsta daugelio klientų ne tik laikrodžių, bet ir širdžių dūžius, jų gyvenimo išgyvenimus bei istorijas. Ji atvira pati, todėl ir kiti jai atsiveria – čia neretai vyksta ne tik laikrodžių taisymas, bet ir nuoširdūs pokalbiai.

Daug ir sunkiai per gyvenimą dirbusi moteris puikiai supranta žmones, jų džiaugsmus ir rūpesčius. Malonu ir man ją pažinoti, visada su pagarba minėti, klausantis tolygiai tiksinčių, jos rankomis pataisytų laikrodžių.

Pateikiu prieš 11 metų ir prieš 3 metus skelbtas fotografijas bei publikaciją. (Per tiek laiko pakeistas ir kioskelis)

Danielius.net

65 metų laikrodininkė Gražina Palevičienė dirba Alytuje, kioske prieš Jazminų turgavietę. Laikrodžius taiso nuo 1979 m. Moteris sako, kad šių dienų klientams laikrodis yra daugiau įvaizdžio dalis, nei laiko
tikslinimas.

G. Palevičienė baigė Vilniaus 47 technikos mokyklą. Mokslai truko dvejus metus. „Studijos buvo sudėtingos. Teko išmokti daug mechanikos subtilybių“, – pasakojo moteris.

Po mokslų į Alytų

G. Palevičienė gimė ir augo Alytuje. Mokėsi antroje Alytaus vidurinėje mokykloje. Tad po mokslų Vilniuje, 1979 m. grįžo į Alytų. „Tuo metu Alytaus buitiniame dirbo apie 10 laikrodininkų. Taisydavome tik rusiškus laikrodžius. Dabar įvairių gamintojų tvarkau. Mechaninė dalis ta pati, tik kartais visko daug daugiau“, – kalbėjo Gražina. Vos pradėjusi dirbti Alytaus buitiniame, ji kurį laiką taisė tik žadintuvus, mažų rankinių laikrodžių naujokams neduodavo tvarkyti. „Man sekėsi neblogai, manimi pasitikėjo, netrukus pradėjau ir juos taisyti“, – kalbėjo G. Palevičienė. Pasak jos, apie 1980 metus laikrodininkas teuždirbdavo 69 rublius.

Reikia kruopštumo

Keičiantis santvarkai, Gražina su kolege išsikėlė dirbti į kioską, esantį prie Jazminų turgavietės. „Tuomet čia viskas atrodė kitaip, buvo apaugę medžiais, nebuvo tokios infrastruktūros kaip dabar“, – pasakojo laikrodininkė ir priduria, kad  darbas, kur reikia krapštytis, ardyti techniką, jai patiko nuo paauglystės. „Turiu kantrybę. Ir tėvai paskatino rinktis šį amatą, sakydami, kad esu kruopšti ir galiu dirbti laikrodininke“, – pasakojo Gražina. Moteriai darbas per 43 metus neatsibodo. Ir dabar užsakymų netrūksta. Ji myli savo klientus, tad imasi taisyti ir senienas, kurių finansiškai neapsimokėtų tvarkyti. Turi nuolatinių klientų.  „Tenka išklausyti žmonių ir bėdas, ir džiaugsmus. Būna, ir nuotraukų atneša parodyti. Pro šalį einantys pamojuoja, užkalbina. Esu kaip nuodėmklausys, turiu kiekvieną užjausti, išklausyti“, – pasakojo Gražina.

Taiso ir netaisomus laikrodžius

Laikrodininkė sako, kad daug žmonių atneša pakeisti laikrodžių elementus. Kiti klientai atneša taisyti medinius stalinius ar buvusius populiarius laikrodžius su gegutėmis, kurių, pasak moters, niekas netvarko.
Klientai plūsta iš visos Pietų Lietuvos. Moteris pastebi, kad laikrodis yra įvaizdžio dalis. „Turiu klientą, kuris kiekvieną dieną segasi vis kitą laikrodį. Ir visi jie geri, šveicariški“, – kalbėjo G. Palevičienė.

Moters darbo diena prasideda nuo 9 val. ryto, o kada baigiasi –neskaičiuoja. Jos darbo įrankis akys ir rankos. „Akys jau pavargsta. Dirbu su vadinama „akimi“. Ankščiau to nereikėjo“, – sako laikrodininkė.

3 sūnus, 4 vaikaičiai

Gražina visą gyvenimą laikrodžius taisydama, turto neužgyveno, tačiau džiaugiasi užaugintais trimis sūnumis, vyrais ąžuolais. Tik vyriausias išmoko mamos amato, nors juo ir nesiverčia. Paprasčiausiai
neapsimoka. Visi moters sūnūs senokai jau užsienyje. Ji džiaugiasi 4 vaikaičiais. O kuomet netaiso laikrodžių, Gražina mėgaujasi ramybe Nemunaityje, senelių sodyboje.