Šaunioji daugiškė Janina Seiliuvienė: „Kai širdis dainuoja ir armonika groja“ (video)

Janina Seiliuvienė – tikra Dauguose gyvenančios bendruomenės siela. Aktyvi, visada šypsena pasitinkanti senjorė šiandien gyvena taip, kaip seniai svajojo – dainuoja vietos ansambliuose, vadovauja Trečiojo amžiaus universitetui, o svarbiausia – mokosi groti armonika.

„Kiekvienas gyvenimo etapas turi savo paskirtį“, – atvirai sako Janina. Ilgus metus atidavusi šeimai ir darbui Vilniuje, moteris tik išėjusi į pensiją atrado tikrąją laisvę. „Vos palikau valdiškus darbus, čia, Dauguose, ėmiausi visko, ko tik širdis geidė. Jaučiausi lyg antrą kartą gyvenčiau jaunystę“, – su šypsena pasakoja ji.

Po vyro Jono mirties Janina suprato, kad vienatvė – ne jai. „Negaliu nei dienos praleisti be prasmės. Kiekviena diena turi atnešti naudą – sau, šeimai ir bendruomenei. Sau – tai ką nors naujo išmokti. Šeimai – padėti, kiek galiu. O daugiškiams – organizuoti veiklas, burti, džiuginti“, – sako Janina.

Video pokalbis:

Kasdienybė, kurioje nėra vietos nuoboduliui

Šios moters gyvenimo tempas – pavydėtinas. Kiekviena savaitės diena suplanuota iš anksto. Tačiau viena iš jų – trečiadienio popietė – ypatinga. Tą dieną Janina skuba į Alytaus rajono meno ir sporto mokyklą, kur mokosi groti armonika pas mokytoją Arvydą Kirdą.

„Jau esu trečiokė! – linksmai juokiasi ji. – Matyt, pats Dievas davė šį gyvenimo tarpsnį – su visais sutapimais ir aplinkiniais žmonėmis. Nuo jaunystės svajojau groti armonika, bet vis nebuvo laiko. O dabar tam turiu ir laiko, ir drąsos.“

Mokymasis groti – ne iš lengvųjų, bet Janina nesiskundžia. „Tai lyg mokytis vairuoti – pradžioje nežinai, kokias pavaras kada jungti. Taip ir su armonika – reikia galvoti, koks mygtukas po ko, kada spausti. Bet kaip išmoksti vairuoti, ir nebegalvoji – taip turi būti ir su grojimu. Noriu, kad grojimas man sektųsi taip, kaip vairavimas ir dainavimas.“

Nors dar negroja vestuvėse ar pobūviuose, artimųjų rate Janina jau pradžiugina savo muzika. „Viskas dar priešaky. Kas žino, kur dar atsirasiu ir kiek išmoksiu“, – optimistiškai sako ji.

Armonika – sielos vaistas

Po ilgos dienos Janina ilsisi ne lovoje, o su armonika rankose. Muzika jai – tikras energijos šaltinis. „Nežinau, kurį ten kas energijos mygtuką paspaudžia, bet kai groju – visos negandos prapuola. Ne poilsio tada reikia, o tik groti.“

Kadangi gyvena daugiabutyje, tenka paisyti kaimynų ramybės. „Apėjau visus kaimynus ir paklausiau – ar netrukdau, ar neįgrysau su savo muzikavimu. Vienas jų net pasakė: kai ves, būtinai mane kvies vestuvėse pagroti. Pažadėjau – kai jis tam ryšis, aš tikrai jau mokėsiu groti!“

Vieną vasaros vakarą, kai langai buvo atverti, Janina sugrojo visas išmoktas melodijas – o iš kiemo išgirdo plojimus. „Pasirodo, darže dirbančios moterys viską girdėjo ir ėmė ploti. Buvo taip gera širdyje!“

Janina groja lietuvių liaudies dainas – lyriškas, nuoširdžias, artimas kiekvienam.

Išbandymai – gyvenimo pamokos

Paklausta, kam labiausiai gyvenime dėkinga, Janina atsako netikėtai: „Tiems, kurie man padarė bloga. O kai laiudiškai sakant nenužudė – tai labai, labai sustiprino.“

Gyvenimo kelias jai nebuvo lengvas. „Netekau mamos, kai buvau vos septynerių. Vėliau reikėjo ir mokytis, ir dirbti – skaičiavimo mašinomis, kas tuo metu buvo tikras iššūkis. Tačiau viskas, kas atrodė neįmanoma, mane grūdino. Ir tiems, kurie mane laužė – esu dėkinga. Būtent jų dėka esu tokia, kokia esu.“

Daugai – vieta, kur širdis nurimsta

Nors Vilnius, Alytus  – praeityje buvusios darbų vietos, Janinos širdis priklauso Daugams. „Čia viskas po ranka – gamta, ežeras, nuostabūs žmonės. Sūnaus Romo šeima – čia pat. Tai ne tas rūškanas miesto gyvenimas. Kam reikia šurmulio – tegu eina į didmiesčius. Aš čia – savo vietoje.“

O ko gi dar trokšta Janina?

„Iš kur man žinoti? Kiekviena diena vis kitokia – su savo iššūkiais, džiaugsmais, netikėtumais. Užlipi ant vieno kalno – matai dar kelis. Atrodytų gali skristi, bet visada gali ir į duobę įkristi. Taip ir gyvenu su azartišku polėkiu – kasdien mokausi, sprendžiu, organizuoju. O kai liūdesys bando užklupti – pasakau jam: „Neturiu tau laiko“. Ir pasipuošusi, pasipusčiusi padus – lekiu! Ir žinoma… groju armonika“, – pokalbį užbaigia šaunioji daugiškė Janina Seiliuvienė.

Danielius Jakubavičius