Alytaus rajono garbės pilietis, gydytojas Bronius Špakauskas atskleidė visaverčio gyvenimo receptą

„Lipau į kalnus, čiupinėjau ledyną Grenlandijoje, mačiau kolibrius Kalifornijoje, raganosius Afrikoje, su delfinais plaukiojau Kuboje. Daug pamačiau pasaulio. Bet savo gimto krašto grožio neatstoja nei Aplės, nei egzotiniai kraštai“,  –  įsitikinęs  70-metis Bronius Špakauskas, keturiasdešimt metų paskyręs pacientams, dvidešimt iš jų vadovavo Kauno medicinos universiteto klinikų Stuburo ir periferinių nervų chirurgijos skyriui. Vasarą grįžtantis į tėviškę Atesninkų kaime Simno seniūnijoje, gydytojas sako, kad dabar norintis kiek įmanoma ilgiau išlikti sveiku ir gyventi prasmingą gyvenimą.

Dirba privačiai

Išėjęs į pensiją, B. Špakauskas jau 7 metai užsiima privačia neurochirurgo praktika. „Nors jaunimas sako, kad daug dirbu, bet aš manau, kad tempą sulėtinau. Ankščiau per metus padarydavau 350 operacijų, o dabar apie 100. Toks yra gydytojo amatas, jeigu nedirbsi prarasi kvalifikaciją“, – kalbėjo medikas. Jis paskaičiavo, kad per visą mediko kelią operavo apie 10 tūkst. pacientų.  „Apypilnė Žalgirio arena“, – šypsosi gydytojas.  Jam teko susidurti su įvairiomis pacientų traumomis ir sužalojimais. Per ilgą darbo praktiką keitėsi gydymo technologijos, metodai, įranga, net traumų pobūdis. „Pradėkime tuo to, kad skirtingais laikmečiais traumos buvo skirtingos. Vieni sužalojimai buvo kuomet žmonės važinėjo vežimais ir jodinėjo arkliais, kiti – atsiradus motorinėms transporto priemonėms, dar kitokios traumos – Lietuvą užplūdus automobiliams iš vakarų. Dėl greičio pastarieji sužalojamai būdavo sunkūs. Lietuvai išgyvenus gaujų karų laikotarpį, puikiai išmokau ir šautinių žaizdų gydymą. Buvo laikotarpis, kuomet teko gydyti šokinėjančių į vandenį patirtas traumas. Vakarų medikai tokių traumų nesuprato, o pas mus tai buvo kasdienybė. Šiuo metu daugėja motociklininkų ir paspirtukininkų sužalojimų. Tai pavojingos ir sunkios traumos. Vaikai dažnai susižaloja batutuose“, – apie šių dienų traumas kalba medikas.

Vietoj teisininko – mediko profesija

Pašnekovas sako, kad medicina mokyklos suole ypatingai nesidomėjo. Bet jį „paprotino“ mokytojai ir jo paties smalsumas. Vienuoliktokas Bronius vis dažniau save pagaudavo su noru vartantis biologijos knygas ir vadovėlius.  „Man mokykloje sekėsi tikslieji mokslai, ypač matematika. Šviesios atminties matematikos mokytojas Morkevičius vis gailėjo, kad netapau matematiku,“ –  pasakoja B. Špakauskas. Paklaustas, kodėl pasirinko mediko kelią sako: „dėl tremties įrašo biografijoje negalėjau studijuoti teisės, nors labai norėjau tapti advokatu“. Bet teisės mokslus pasirinko dukra ir sūnus. Jie išpildė mano neįgyvendintą svajoję“, – pripažįsta pašnekovas, kurį laiką galvojęs ir apie psichologijos mokslus.               
Į Kauno medicinos universitetą būsimas neurochirurgas įstojo 1971 m. „Nors po šešių studijų metų rankose laikėme gydytojo diplomus, bet buvome gydytojais be specializacijos“, – apie tuometines studijas kalbėjo B. Špakauskas. Jis pasakoja, kad jauni gydytojai septintus studijų metus turėjo stoti į internatūrą (dabartinę rezidentūrą). Pašnekovas pasirinko chirurgijos internatūrą be konkrečios chirurgijos srities Alytaus ligoninėje.  Mokėsi ir dirbo su tuometiniais garsiais Alytaus ligoninės gydytojais: Blažiu Juocevičiumi, Vitoldu Mackevičiumi, Petruškevičiumi, Baliulevičiumi ir kitais. „Po metų internatūros laikiau egzaminą ir po septynerių metų studijų bei internatūros gavau pažymėjimą, patvirtinantį, kad galiu dirbti gydytoju chirurgu“, – apie tuometinę tvarką pasakojo medikas. Jaunas specialistas dirbti gimtajame krašte neliko – paskyrimas jį nuvedė į Kauno klinikų Neurochirugijos skyrių. Jo rankose atsidurdavo įvairių traumų: galvos smegenų, onkologijos ligomis sergantys suaugę ir vaikai. Bet ilgainiui medikas pasiliko prie stuburo chirurgijos. Gydytojas sukaupta medicinos žinių patirtimi dalijosi su studentams – skaitė jiems paskaitas. 1993 metais jam buvo suteikta aukščiausia gydytojo neurochirurgo kvalifikacinė kategorija. Jis įdiegė naujas stuburo ligų gydymo metodikas, yra minimaliai invazinių stuburo operacijų pradininkas Lietuvoje.

Gimė tremtinių šeimoje, mokėsi kaimyno namuose

B. Špakaustas gimė 1954 m. Irkucko srityje, netolo Baikalo ežero, Sibire. Su tėvais į Lietuvą grįžo penkerių metų. Kelis mėnesius glaudėsi pas dėdę,  mamos brolį Širvintų rajone, bet ten šeima neužsibuvo ir po poros mėnesių  persikėlė gyventi į tėvo tėviškę Atesninkų kaime, tuometinį Simno rajoną.  „Apsigyvenome dviejų galų name: vienoje pusėje buvo gyvenamas plotas, kitoje – ūkinis pastatas su gyvuliais. Nors formaliai namas buvo mūsų, bet tėvams jį reikėjo išsipirkti iš kolūkio.  Jie daug dirbo, buvo beprotiškai sunkus laikotarpis“, – pasakoja B. Špakauskas. Būdamas gabus vaikas mokyklą būsimas neurochirurgas  pradėjo lankyti 6-erių metų,  t.y. 1960 metais.  „Mano pradinė mokykla buvo Atesninkų kaime pas kaimyną Venckūną. Jo trobos viename gale buvo didelis kambarys, kuriame mokėsi 1-4 klasių vaikai. Kiekvienai klasei buvo skirta po kelis suolus. Vienas mokytojas mokė visų klasių mokinius“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.  B. Špakauskas pasakoja apie tuo metu neįtikėtiną sutapimą. Jis pirmoje klasėje mokėsi pas tą patį mokytoją, buvusį Lietuvos savanorį, Ipolitą Baublį, kaip ir kadaise jo tėvas. Penktos klasės duris uolus mokinys pravėrė tuometinėje Simno vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1971 metais. O Kauno medicinos universiteto pirmąjį  kursą baigė sulaukęs 17-kos metų! Jis nežinojo kurią medicinos sritį pasirinks, bet atlikęs praktiką Raudonojo kryžiaus ligoninėje suprato, kad jam įdomus neurochirurgijos mokslas.  „Pilvo chirurgija man atrodė aiški, viskas ten atrasta. Kardiochirurgu netraukė būti. O tuo metu neurochirurgija buvo nauja sritis. Daug dalykų buvo inovatyvių. Operacijos vystėsi, atsirasdavo naujos tyrimo metodikos. Mane tai labai sužavėjo“, – prisimena gydytojas.

Garbės pilietis

B. Špakauskas – Alytaus rajono garbės pilietis. Jam šis apdovanojimas suteiktas 2009 metais. „Man šis apdovanojimas, tai Simno krašto žmonių pagarba. Man didelė garbė jį turėti. Visada stengiuosi padėti savo kraštiečiams.  Prisimenu, kaip jaudinausi sakydamas kalbą, nors esu pratęs viešai kalbėti. Tiesą pasakius viešai kalbant, mano balsas drebėjo du kartus: kuomet sakiau kalbą, atsiimdamas Garbės piliečio apdovanojimą ir minint Gedulo ir vilties dieną, skaitant tremtinių vardus, ypač tuos puslapius, kuriuose yra įrašyti mano artimųjų vardai ir pavardės.  Mane tai veikia emociškai jautriai“, – asmeniniais išgyvenimais pasidalijo B. Špakauskas.

Krepšinio aistruolis su ryškiu džemperiu  

B. Špakauskas yra aistringas krepšinio komandos „Žalgiris“ sirgalius. Gydytojas gyvena fiziškai aktyvų gyvenimą, kasdien nueina apie 5 kilometrus, lankosi baseine. Mediko draugystė su Kauno „Žalgirio“ klubu užsimezgė senai. Jam dirbant Kauno klinikose prie kabineto durų nusidriekdavo sportininkų, kamuojamų traumų, eilė.  „Iš išoperuotų sportininkų pacientų galėčiau sudaryti neblogą komandą“, – šypsosi medikas ir tęsia: „Mane labai stebina ir šiurpina, kuomet dviejų metrų vyras bėgdamas didžiuliu greičiu trenkiasi ant parketo, t.y. ant kietos dangos, bet atsikelia ir toliau bėga lyg niekur nieko. Man  to sportininkai paaiškinti niekaip negali“, – kalbėjo B. Špakauskas, beje jis pažymi, kad parašiutų sportas mažiau traumuojantis nei snieglenčių!
Gydytojas stengiasi nepraleisti „Žalgirio“ varžybų Kauno Žalgirio arenoje ir daugiau nei 10-metį vilkį tą patį ryškių spalvų džemperį. Žalgirio arenoje medikas turi  ypatingą sėdimą vietą – prie komandos. „Kartais LKL lygos varžybas stebiu kitaip apsirengęs, o į  „Žalgirio“ rungtynes visada einu tik su tuo pačiu ryškiu džemperiu“, – sako B. Špakauskas, tvirtinantis, kad džemperio jokiomis kitomis  progomis niekada nevilkintis.

Palinkėjimas – išlaikyti balansą ir konsultuotis su specialistais

Tiek daug gyvenime pasiekęs ir padėjęs ne vienam pacientui grįžti į visavertį gyvenimą, medikas žengdamas į aštuntą dešimtį, sako, kad gyvenime svarbiausi yra paprasti dalykai ir balansas: „Noriu kuo ilgiau pažinti aplinkinius, o jie mane, kad pats apsitarnaučiau, kad suprasčiau kas vyksta pasaulyje. Svarbu nenukrypti į kraštutinumus. Išlaikyti ramų požiūrį. Nesinervinti, neisterikuoti, ir nemokyti kitų kaip reikia gyventi. Kiekvienas turime skirtingą požiūrį į gyvenimą. Linkiu labiau klausytis savo kūno. Visko reikia su saiku. Bet jeigu jums specialistas sako, kad reikia taip daryti, tai rekomenduoju jo, o ne kaimynės, klausyti. Kaimynė  yra tik kaimynė. Profesionalas žino daugiau ir geriau“. 

Danielius Jakubavičius